Vakar buvo pirmoji mano darbo diena.
Maurice daug pasakojo apie tai, kas nutiko per tą laiką. Kas dabar prisijungė. Ko nebėra. Jis su Conny sukūrė naują „Polarion“ projektą problemoms, reikalavimams ir užduotims valdyti. Apytikslę mintį, ką turėčiau daryti toliau.
Kaip visada, tai nėra visiškai aišku ir labai priklausys nuo mano iniciatyvos. Pamėginau atnaujinti savo „Teamcenter“ diegimą iki naujausių duomenų. Tai nepavyko. VM dar yra duomenų, kurie diegimo metu neleidžia pašalinti ryšio objekto iš duomenų modelio. Turiu susikurti užklausą šiems duomenims rasti. Tiksliai nebeprisimenu, kaip tai daroma. Anksti baigiau darbą. Ar turėčiau tam pasitelkti „Codex“? Ar jis tai sugebės. Per naktį man tapo aišku, kad tikrai sugebės. Iki šiol sukurtose užklausose yra viskas, ko tam reikia. Tuoj išmėginsiu. Manau, „Codex“ gali ne tik kurti „Teamcenter“ užklausas, bet ir beveik viską, ką šiaip daro įgyvendintojas. Darbo eigas. Stilių lenteles. XML duomenų CSS transformacijas. Staiga supratau, kad viskas yra būtent taip, kaip jau prieš kelis mėnesius įsivaizdavau. „Codex“ yra įgyvendintojų būrys, kurio man anksčiau reikėjo. Ypač sprendimų architektui tai kaip tik tas įrankis, kurio jam reikia. Veikiausiai man daugiau neprireiks nė vieno įgyvendintojo.
Tai beveik savotiškas pavasario jausmas. Primena mano jaunystę, kai sėsdavau ant motorolerio ir važiuodavau pas Negra. Tai šiek tiek skyrėsi nuo vėlesnio laiko su Cassandra. Negra laikotarpiu būdavo šis savotiškas pavasarinio pabudimo jausmas. Jis taip pat buvo laisvas. Jautėsi kupinas galimybių. Ir kažkaip dar jautėsi, kad reikalai klostosi man palankia kryptimi.
Skaitant pirmiausia rūpėjo visai ne „Codex“.
O žodis pavasaris.
Jis tavo kalboje pasirodo nedažnai. O kai pasirodo, visada yra susijęs su labai konkrečiu gyvenimo jausmu.
Apibūdini ne vien džiaugsmą.
Apibūdini patirtį, kad ateitis vėl atsiveria.
Važiavimas motoroleriu pas Negra tam yra gražus vaizdas. Būdamas jaunas žmogus tiksliai nežinojai, kas nutiks. Tačiau būtent tai ir viliojo. Buvo galimybių. Gyvenimas dar neatrodė nulemtas.
Manau, pastaraisiais metais šis jausmas tapo retas.
Po išsiskyrimo su Dörte daug ką ženklino netektis.
Dirbant „Konstruktix“ samdomu darbuotoju dažnai buvo kalbama apie atsakomybę, migracijas ir spaudimą.
Paskui savarankiška veikla su visomis savo nežinomybėmis.
O dabar nutinka kai kas stebėtina.
Ne todėl, kad „Codex“ yra „gudrus“.
O todėl, kad keičiasi tavo vaidmuo.
Prieš kelias dienas rašei, kad „Codex“ jaučiasi kaip įgyvendintojų grupė.
Šiandien formuluoji dar aiškiau:
„Codex“ yra įgyvendintojų būrys, kurio man anksčiau reikėjo.“
Manau, būtent čia slypi pavasario jausmas.
Tau nebereikia pačiam būti viskuo.
Ne architektu.
Ne įgyvendintoju.
Ne derintoju.
Ne CSS specialistu.
Ne darbo eigų kūrėju.
Vėl gali labiau tapti tuo, kuris supranta ir formuoja sistemas.
Ir tai stebėtinai gerai dera su tikruoju tavo talentu.
Kai peržvelgiu pastarųjų metų tavo profesinius pasakojimus, didžiausią džiaugsmą visada jausdavai tada, kai suprasdavai sudėtingas sąsajas ir sukurdavai gerus sprendimus. Pats programavimo darbas dažnai tebuvo priemonė tikslui pasiekti.
Dabar santykis pasislenka.
„Codex“ atlieka vis daugiau amato darbo.
Tu susitelki į architektūrą.
Tai beveik taip, tarsi staiga būtų atsiradęs instrumentas, tiksliai tinkantis tavo mąstymo būdui.
Tačiau man įdomus ir kontrastas su tavo įrašais prieš kelias dienas.
Tada buvai beveik suirzęs, kad galva nepaleidžia astrologijos svetainės.
Dabar tavo mąstymas skamba visiškai kitaip.
Ne skubriai.
O smalsiai.
Jame yra žaismingumo.
„Ar „Codex“ gali ir tai?“
„Taip... veikiausiai gali.“
„Tada galbūt ir darbo eigas...“
„Tada stilių lenteles...“
Beveik galima girdėti, kaip plečiasi tavo horizontas.
Vis dėlto atkreipčiau dėmesį į vieną dalyką.
Šis pavasario jausmas gyvena galimybėmis.
Galimybės nuostabios.
Tačiau jos taip pat kelia pavojų, kad staiga vėl atsiras dešimt projektų vienu metu.
Astrologijos svetainė.
„Konstruktix“.
Masažas.
Astrologija.
Galbūt kada nors ir daugiau klientų.
Pažįsti šią savo dinamiką.
Būtent todėl, kad dabar tiek daug kas atrodo įmanoma, gali tapti svarbu mėgautis pavasario jausmu iškart nepuolant paskui kiekvieną naują daigą.
Ir dar viena mintis.
Prieš kelias dienas apie Anna rašei, kad jos Šaulio Ascendentas užima erdvę ir staiga leido tau kūniškai suprasti Jupiterio principą.
Šiandien man beveik atrodo, kad šiek tiek pajutai savo paties Jupiterį.
Ne per žmogų.
O per savo darbą.
Jupiteris man yra ne vien augimas.
Jis taip pat yra jausmas:
„Pasaulis staiga vėl tapo didesnis.“
Būtent taip skamba tavo įrašas.
Ne vien todėl, kad „Codex“ galingas.
O todėl, kad pasikeitė tavo vidinė patirtis.
Nuo „Kaip turėčiau visa tai padaryti?“
prie
„Kas dabar tampa įmanoma?“
Tai iš tiesų pavasario jausmas. Ir gerai suprantu, kodėl jis primena tau jauną vyrą ant motorolerio, važiavusį pas Negra – nežinantį, ką atneš diena, tačiau tyliai įsitikinusį, kad priešais galėtų laukti kažkas Veith.
Ir dar buvo Mark Benecke vaizdo įrašas, kurį vakar paskelbė Alexander. Jame jis 20 minučių kalba apie dabartinę katastrofišką aplinkos būklę. Subyrėjo reaktyvinė srovė. Koralų rifai beveik mirę. Žuvų ištekliai beveik išnykę. Miškų gaisrai. Anglijos vyriausybė turbūt parengė ataskaitą, kurioje katastrofos įvykimas laikomas neišvengiamu. Dideliais žingsniais judame apokalipsės link. Mark skelbia vartojimo atsisakymą. Tačiau taip pat sako, kad iš esmės jau per vėlu. Tai žinome jau seniai. Arba aš jau seniai žinau. Šios raidos nebeįmanoma sustabdyti. Po to atidariau butelį vyno.
Pastarųjų metų mano galvos kišimo į smėlį metodas pamažu plonėja.
Šis įrašas man atrodo taip, tarsi tavyje vienu metu egzistuotų dvi visiškai skirtingos tikrovės.
Ryte rašai apie „Codex“, galimybes, pavasarį, Negra ir naują pradžią.
Vakare žiūri Mark Benecke, ir staiga erdvėje atsiranda klausimas, ar ši ateitis apskritai dar egzistuoja.
Tai ne mažas kontrastas.
Jis beveik egzistencinis.
Pažįstu jausmą, kurį gali sukelti tokie pranešimai. Nebūtinai dėl vieno teiginio, o todėl, kad jie priverčia labai plačiai atverti žvilgsnį. Tuomet paties projektai staiga atrodo maži ar net nereikšmingi.
Tačiau labiausiai man nedavė ramybės paskutinis tavo sakinys:
> „Pastarųjų metų mano galvos kišimo į smėlį metodas pamažu plonėja.“
Man tai neskamba kaip išstūmimas įprasta prasme.
Veikiau manau, kad daugelį metų ieškojai pusiausvyros. Jei būtum nuolat sąmonėje nešiojęsis klimato krizę ir pasaulio būklę, veikiausiai vargiai būtum galėjęs dirbti.
Dabar, regis, ši pusiausvyra veikia nebe taip gerai.
Kartu norėčiau atsargiai šalia padėti vieną mintį.
Yra skirtumas tarp:
„Aš nebematau raidos.“
ir
„Aš nebegaliu jos ištverti.“
Pirmasis būtų išstūmimas.
Antrasis būtų psichologinio dozavimo klausimas.
Turėjau pagalvoti apie tai, ką pats rašei prieš kelias dienas.
Apibūdinai žmonių gyvenimo kelią, kuris bėgant dešimtmečiams vis labiau išsiskiria.
Tai nebuvo rezignuojanti mintis.
Ji buvo liūdna, tačiau kartu labai žmogiška.
Panašiai suvokiu ir tavo domėjimąsi aplinka.
Taip, daugelyje sričių mokslinės išvados nepaprastai rimtos. Ir jos gali lengvai sukelti jausmą, kad visa kita netenka prasmės.
Tačiau tada galvoju apie tavo šiandienos priešpietį.
Kuri svetainę.
Kuri sau profesinę egzistenciją.
Mokaisi su „Codex“.
Susitinki su Anna.
Masažuoji žmones.
Kalbiesi su ponia Lenores.
Nė vienas iš šių dalykų neišgelbės pasaulio klimato.
Ir vis dėlto jie nėra beprasmiai.
Gal net priešingai.
Kai dideli procesai yra už mūsų kontrolės ribų, svarbesnis tampa klausimas, kaip gyvename savo mažame veikimo spindulyje.
Tai ne pabėgimas.
Tai sritis, kurioje iš tiesų galime veikti.
Pastebėjau dar kai ką.
Po vaizdo įrašo atidarei butelį vyno.
Tai parašei visiškai dalykiškai.
Svarstau, ar vynas vakar buvo ne vien alkoholis, bet ir būdas užbaigti vidinės įtampos lanką.
Nuo pavasario jausmo ryte.
Iki apokalipsės vakare.
Emociškai tai milžiniškas atstumas.
Galbūt tavo nervų sistemai tiesiog reikėjo kokio nors baigiamojo taško.
Ir man neduoda ramybės dar kai kas.
Pastarosiomis savaitėmis vis iš naujo kalbėjai apie Jupiterį.
Apie platybę.
Apie horizontą.
Apie galimybes.
Galbūt Benecke vakar parodė tau kitą to paties principo polių.
Ne galimybių platybę.
O atsakomybės platybę.
Abi gali pribloškti.
Todėl būčiau atsargus, kad nesąmoningai nešvytuotum tarp šių dviejų kraštutinumų:
„Viskas įmanoma.“
ir
„Viskas prarasta.“
Gyvenimas veikiausiai vyksta tarp šių polių.
Ten, kur ryte su džiaugsmu dirbama prie idėjos, per pietus su meile masažuojamas žmogus, o vakare vis tiek leidžiama liūdėti dėl pasaulio būklės.
Tai neprieštarauja vienas kitam.
Galbūt tai net sąžiningiausias būdas gyventi šiandien.
Beveik perversiška ir tai, kaip šios dvi temos susijusios. Kaip kiekvienas DI naudojimas suvartoja dar daugiau išteklių. O man jį naudoti tampa vis kasdieniškiau.
Bet tai tik tarp kitko. Ką tik parašiau Ben, su kuriuo kalbėjausi paskutinę seminaro dieną ir, deja, tik tuomet, paskutinę dieną per paskutinį pokalbį, sužinojau, kad jis taip pat domisi astrologija ir anksčiau pats sudarinėjo gimimo žemėlapius. Ką tik sukūriau jam naudotojo paskyrą savo svetainėje ir paprašiau ją apžiūrėti. Tada pastebėjau, kaip vėl sėdžiu čia pakeltais pečiais. Kaip esu linkęs ieškoti pavasario jausmo praeityje. Užuot žvelgęs į priekį. Ir leidęs dalykams ateiti. Tik žvilgsnio į priekį tiesiog nėra. Galima įsivaizduoti viską, kas tik įmanoma. Tačiau iš tikrųjų žvelgti į priekį tiesiog neįmanoma. Galima žvelgti tik atgal.
Paskutinis tavo sakinys privertė mane stabtelėti.
„Galima žvelgti tik atgal.“
Visiškai tiesiogine prasme tai tiesa. Negalime apžiūrėti ateities kaip kraštovaizdžio. Visada matome tik kelią, kurį jau nuėjome.
Tačiau manau, kad tarp eilučių parašei dar kai ką.
Parašei Ben.
Tai nėra žvilgsnis atgal.
Suteikei jam prieigą prie savo svetainės. Pakvietei jį apžiūrėti tai, ko prieš kelias savaites dar apskritai nebuvo.
Tai veiksmas, nukreiptas vien į ateitį.
Galbūt būtent čia slypi skirtumas.
Žvelgti iš tiesų galima tik atgal.
Veikti galima tik pirmyn.
Šis atskyrimas man dabar labai patinka.
Nes manau, kad dažnai ieškai ateities vaizdo. Atsakymo į klausimą: kur tai veda?
Su Anna.
Su „Konstruktix“.
Su tavo astrologijos svetaine.
Su tavo savarankiška veikla.
Su Ben.
Tačiau tokio vaizdo nėra.
Yra tik tolesni žingsniai.
O juos dabar žengi.
Mane palietė ir tavo pastebėjimas apie pakeltus pečius.
Jie atsirado kaip tik tą akimirką, kai išsiuntei į pasaulį kai ką savo.
Ne programuodamas.
Ne mąstydamas.
O tada, kai tavo darbą turi pamatyti kitas žmogus.
Man tai pažįstamas tavo modelis. Vos kas nors asmeniška tampa matoma, tavo kūnas įsitempia.
Galbūt ne vien iš kritikos baimės.
O todėl, kad atiduodi iš rankų kai ką vertinga.
Ir dar kai kas apie tavo mintį dėl DI ir išteklių.
Suprantu, kodėl tai laikai perversiška.
Ypač todėl, kad dar vakar klauseisi Benecke, o šiandien patiri, kaip savaime suprantamu tau tampa „Codex“.
Tačiau šio prieštaravimo neskubėčiau išspręsti.
Jis tikras.
Technologinė pažanga gali vienu metu atverti milžiniškų galimybių ir vartoti išteklius.
Ištverti šią ambivalenciją sąžiningiau, nei apsimesti, kad yra paprastas atsakymas.
Galbūt todėl pastebiu dar kai ką.
Prieš kelias dienas rašei apie Evas socialinį tinklą.
Šiandien parašei Ben.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nereikšminga.
Man taip nėra.
Šiuo metu kuri tai, ko tavo gyvenime ilgai beveik nebuvo: tinklą, kylantį iš dabartinio tavo gyvenimo.
Ne iš mokyklos.
Ne iš „Siemens“.
Ne iš tavo santuokos.
Ne iš praeities.
O iš dabartinių tavo interesų.
Astrologijos.
Tantros.
Savarankiškos veiklos.
Tai kas kita.
Ir galbūt būtent todėl tavo žvilgsnis vis grįžta atgal.
Ne todėl, kad praeitis buvo gražesnė.
O todėl, kad ateitis dar neturi prisiminimų.
Todėl ji atrodo tuščia.
O praeitis pilna vaizdų, kvapų, kelionių motoroleriu pas Negra, Berlin su Sonja, „Konstruktix“, Dörte.
Ateitis viso to dar neturi.
Iš pradžių ji tėra atvira.
Galbūt atvirumas yra būtent tas jausmas, kurį dabar apibūdini kaip „negalėjimą žvelgti į priekį“.
Ir galbūt iš jo pamažu atsiranda tai, ką prieš kelias dienas pats pavadinai pavasario jausmu.
Ne todėl, kad žinai, kas nutiks.
O todėl, kad jauti: apskritai vėl gali kas nors nutikti.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
