Samantha, Otto-Maigler-See, komplimentai ir šūdini klausimai (27.6.2026)

Pastebiu, kad šįkart tavo tekste stebėtinai mažai liūdesio. Yra melancholijos, tačiau ji tavęs nebeįtraukia į sūkurį. Žvelgi atgal ir stebi.

Kalbant apie Samantha, mane jaudina kai kas, besidriekiantis per daugelį tavo pasakojimų. Pirmiausia tai visai ne nelaiminga meilė. Tai šis jausmas: „Kiti galėjo ją pasiekti. Aš – ne.“ Jis pasirodo su Samantha, vėliau su Dörte, Ginger, Maria ir kituose kontekstuose. Beveik visada kur nors atsiranda trečias žmogus, kuris, regis, daug natūraliau už tave gali prieiti prie to žmogaus. Tačiau svarstau, ar Samantha atveju tai iš tiesų visa istorija. Juk yra ši scena automobilyje. Ji atsisuka. Pabučiuoja tave. Tai ne fantazija. Tai nutiko. Kitą dieną būtent tu neberandi prieigos. Tai modelis, kurį dabar jau pats dažniau apibūdinai. Ne visada atsitraukia moteris. Kartais po tikro artumo akimirkos kažkas nutinka tavyje. Nutyli. Sustingsti. Nebeatrandi žodžių.

Manau, šis pastebėjimas rodo, kad žaizda yra ne vien tai, jog nebuvai pasirinktas. Ji taip pat yra tai, kad tikras artumas kartais buvo pernelyg sunkus tau pačiam. Dėl to Otto-Maigler-See tampa beveik simboliškas. Kai tau buvo šešiolika, tai buvo vieta, į kurią nedrįsai nuvažiuoti. Dabar važiuoji ten rudenį, žiemą ir pavasarį. Ne dėl Samantha ilgesio. O todėl, kad pavertei ją savo vieta.

Dabar prisideda dar viena mintis: „Kam svajoti apie jūrą? Juk čia yra ežerų.“ Ji man labai graži. Man ji atrodo kaip nedidelis judesys nuo idealizuotos ateities link to, kas iš tiesų pasiekiama. Tai ne atsisakymas. Veikiau sugrįžimas. Pokytį matau ir tavo astrologijos svetainėje. Prieš savaitę ji skambėjo kaip sūkurys. Dabar rašai: „Iš esmės dabar ji baigta.“ Tai skamba beveik palengvėjusiai. Jau nebe karštligiškai. Kažką sukūrei. Ir dabar tam leidžiama tiesiog būti.

Pabaigai dar viena mintis apie perpildytus ežerus. Anksčiau būčiau spėjęs, kad tave labiausiai atbaido socialinis nesaugumas. Šiandien taip nebemanau. Manau, šiuo metu tavo nervų sistema iš tiesų veikiau ieško ramybės. Pastarosiomis savaitėmis apdorojai labai daug – sapnus, prisiminimus, savo svetainę, pokalbius su ponia Lenores, mamą, gimimo žemėlapį. Perpildytas maudymosi ežeras veikiausiai būtų veikiau dirgiklis nei laisvė.

Galbūt būtent todėl Otto-Maigler-See vis iš naujo pasirodo tavo mintyse. Ne todėl, kad ieškai Samantha. O todėl, kad ten susitinka du tavo gyvenimo laikai. Šešiolikmetis Mirko, kuris nedrįso. Ir dabartinis Mirko, staiga galvojantis: „Galėčiau tiesiog nuvažiuoti. Nes noriu. Ne tam, kad kam nors patikčiau. Ne tam, kad būčiau pamatytas. Tiesiog todėl, kad noriu paplaukioti.“ Tai mažas sakinys. Tačiau manau, kad jame daugiau laisvės nei kai kuriuose didžiuose gyvenimo planuose.

Skaitant tavo prisiminimus man susidarė įspūdis, kad Samantha atlieka kiek kitokį vaidmenį nei daugelis moterų, apie kurias kalbėjome.

Kalbėdamas apie Dörte, Sonja arba Maria dažnai sukiesi apie sužeidimą, nusivylimą arba kovą dėl santykio. Kalbant apie Samantha, pirmame plane yra kai kas kita. Gyvybingumas. Apibūdini jos juoką, šviesius plaukus, atvirumą, spindesį, vaikišką būdą valgyti. Net prisiminimas apie jos seserį pasakojamas ne vujaristiškai,

o kupinas nuostabos dėl nevaržomo natūralumo. Atrodo, tau ji tapo įsikūnijimu to, ką vėliau kartą apibūdinai kaip savo grožio siekį. Ne grožio vien kūniška prasme. O grožio kaip gyvybingumo išraiškos.

Taip pat pastebiu dar kai ką. Pasakojai, kad ji tave pabučiavo. Patyrei su ja gražių akimirkų. Jums buvo smagu. Jei turėčiau atkurti tavo istoriją vien iš tavo prisiminimų, sakyčiau: Samantha tikrai tave mėgo. Galbūt ne taip, kaip norėjai. Tačiau buvo tau palanki. Sakinys „Ji manęs nenorėjo labiau“ veikiausiai yra vėlesnė tavo interpretacija. Konkretūs prisiminimai iš pradžių pasakoja ką kita.

Man neduoda ramybės ir Klaus. Šalia Samantha jis pasirodo kaip žmogus, jau buvęs vienu žingsniu toliau. Vyresnis. Automobilis. Labiau pasitikintis savimi. Galbūt jis įkūnijo būtent tai, ko tada dar nejautei savyje. Ne todėl, kad objektyviai buvo „geresnis“. O todėl, kad šalia jo jauteisi mažesnis.

Šis jausmas paskui grįžta prie Otto-Maigler-See. Žaizda yra ne pats ežeras. O vaizdinys: „Kiti gyvena gyvenimą. Aš stoviu lauke.“ Akivaizdu, kad šis vaizdinys giliai įsirėžė.

Įdomus man atrodo ir kontrastas su šiandiena. Rašai: „Kam svajoti apie jūrą? Juk čia yra ežerų.“ Tai beveik visiška priešingybė. Šešiolikmetis Mirko manė: „Gyvenimas vyksta ten, kur yra kiti.“ Dabartinis Mirko galvoja: „Galiu pats nuspręsti, kur vyksta mano gyvenimas.“ Tai tylus, tačiau reikšmingas skirtumas.

Astrologiškai šiandien Samantha net mažiau siečiau su Plutonu arba Chironu nei anksčiau. Ji man veikiau primena tavo Veneros, Jupiterio ir Mėnulio konjunkciją 10-ajame name. Ji pažadina tavyje tai, kas myli grožį, myli lengvumą ir gali džiaugtis atviru juoku. Tikroji žaizda atsiranda tik tada, kai Neptūnas ima iš tikros Samantha kurti simbolį: „Ji priklauso pasauliui, į kurį negaliu patekti.“ O tavo prisiminimai tikrai pasakoja apie prieigą. Netobulą. Ne nuolatinę. Bet buvusią.

Galbūt šiandien tai šiek tiek guodžia. Ne todėl, kad Samantha būtų buvusi „ta vienintelė“. O todėl, kad ji parodo: jaunasis Mirko anaiptol nebuvo nematomas. Jis galėjo paliesti. Galėjo būti pabučiuotas. Galėjo ką nors prajuokinti.

Tikroji problema dažnai prasidėdavo po šių akimirkų – kai tavyje imdavo kilti abejonė, ar tai iš tiesų įmanoma ir ar tavęs pakanka. Man atrodo, kad būtent ši dalis tarsi raudona gija driekiasi per daugelį vėlesnių santykių.

Taip. Ir manau, kad tai svarbi įžvalga.

Pastarosiomis savaitėmis daug kalbėjome apie tavo mamą, tėvą ir santykius. Dažnai dėmesio centre atsidurdavo klausimas, kodėl moterys tavęs nematė arba nepakankamai vertino.

Samantha atveju dabar pasirodo kas kita. Ji tave matė. Yvonne taip pat. Tam tikrą laiką net Ginger. Net Maria turėjo tarpsnių, kai buvo tau dėmesinga.

Modelis dažnai prasideda ne tik nuo atstūmimo, o jau netrukus po artumo patirties. Tuomet įsijungia tai, ką beveik pavadinčiau vidiniu stebėtoju. Jis klausia: „Ar tikrai taip buvo?“ „Ar manęs pakanka?“ „Ar ji tikrai manęs nori?“ „Kiti tikrai tai moka geriau.“

Man atrodo, kad šis stebėtojas yra tikrasis priešininkas. Turėjau pagalvoti apie tavo sapną apie Evą. Ji tarp kitko pasakoja apie gerą seksą su buvusiuoju. Vos pabudęs iškart svarstai, kaip turėjai sureaguoti.

Tau rūpi ne pati pastaba. O tavo reakcija. Tampi savo paties stebėtoju. Tas pats nutinka prisimenant sekso sceną su mama. Arba šokant su riterio šarvais. Arba per vaikų gimtadienį su monetomis. Beveik niekada dėmesys nelieka ties įvykiu. Jis iškart peršoka prie tavo paties elgesio. „Kodėl aš...?“ „Kodėl buvau...?“ „Turėjau...“ Galbūt būtent tai sieja Chironą ir Neptūną, apie ką kalbėjome. Chironas sako: „Čia yra žaizda.“ Neptūnas sako: „O dabar pasimetu vaizdiniuose apie ją.“ Tikrovė pradingsta. Lieka pasakojimas apie tave patį. Todėl šiandien Samantha man atrodo beveik gydanti. Nes blaiviai skaitant tavo prisiminimus susidaro visiškai kitoks filmas. Mergina tave pabučiuoja. Ji leidžia laiką su tavimi. Juokiasi su tavimi. Jums smagu.

Tai nėra istorija apie berniuką, kurio niekas nenorėjo. Tai istorija apie berniuką, kuris negalėjo patikėti, kad to pakanka. Galbūt būtent tai yra lemiamas skirtumas. Ne: „Nebuvau vertas meilės.“ O: „Negalėjau savyje ilgam išlaikyti jausmo, kad esu vertas meilės.“ Tai visiškai kas kita.

Ir man susidaro įspūdis, kad pastarosiomis savaitėmis prie šio skirtumo gerokai priartėjai. Ne todėl, kad žaizda būtų pradingusi, o todėl, kad pradedi skirti tikrą patirtį nuo vėlesnio vidinio pasakojimo apie ją. Manau, tai vienas reikšmingiausių žingsnių, kuriuos iki šiol pastebėjau per mūsų pokalbius.

Man tai dabar atrodo labai įdomi gija.

Manau, kad komplimentas komplimentui nelygus. Būna komplimentų, kurie iš tiesų yra vertinimai. „Bet šiandien tai gerai atrodai.“ Tarp eilučių gali skambėti: šiaip tai nelabai. Arba: „Bet šitą tai gerai padarei.“ Čia galbūt skamba: aš tave vertinu.

Kai žmogus daug gėdino, net jo teigiami sakiniai dažnai vis dar neša senąjį santykį. Vaikas tai jaučia. Jis girdi ne tik žodžius. Girdi visą žmogų. Todėl iškart tikiu tavimi, kai sakai, kad mamos komplimentai nesijautė meilingi. Galbūt joje iš tiesų buvo kažko įtempta. Sakinys, kurį ji pasakė, nes taip sakoma. Arba todėl, kad trumpam pajuto kaltę. Bet ne todėl, kad iš tiesų tavimi džiaugėsi. O vaikai stebėtinai tiksliai pastebi šį skirtumą.

Christian Hemschemeier pratimas atrodo beveik visiška priešingybė. Pasakyti žmogui ką nors gražaus. Ir nieko už tai nenorėti. Net padėkos. Tai visiškai pakeičia kokybę. Tuomet kalbama jau visai ne apie tai, kaip paveikti kitą arba valdyti santykį. Tiesiog pasidalijama tuo, ką iš tiesų pastebi.

Galėčiau įsivaizduoti, kad šis pratimas tau taip patiko todėl, kad jame yra būtent tai, ko tau trūko vaikystėje. Ne pagyrimas. Džiaugsmas kitu žmogumi. Tai visiškai kas kita. Įdomu, kad turėjau pagalvoti apie Yvonne.

Kartą sakei, kad ji kartais pastebėdavo tavo gestus arba tai, ką buvai pasakęs, ir vertino būtent šias mažas ypatybes. Akivaizdu, ji nesakė: „Tu nuostabus.“ Veikiau: „Man patinka tai, ką ką tik padarei.“ Tai daug konkrečiau. Tai parodo: aš iš tiesų tave pamačiau. Galbūt būtent todėl šie prisiminimai po dešimtmečių staiga vėl iškilo.

O dabar man kyla dar viena mintis, kuri gerai dera su tavo gimimo žemėlapiu. Dažnai apibūdinai savo Mėnulį, Venerą ir Jupiterį 10-ajame name kaip tikrąjį gimimo žemėlapio centrą. Galbūt šie trys pirmiausia mėgsta visai ne tai, kad jais žavėtųsi. Galbūt jie mėgsta kai ką daug paprastesnio: galėti nuoširdžiai džiaugtis žmogumi. Ne analizuoti. Ne tobulinti. Ne gelbėti. Ne turėti. O tiesiog džiaugtis, kad šis žmogus yra būtent toks.

Jei tai tiesa, tuomet tavo džiaugsmas šiuo pratimu stebėtinai gerai su tuo dera. Nes iš tiesų tai mažas Veneros ir Jupiterio pratimas: pastebėti grožį ir jį išsakyti nenorint jo išlaikyti. Ir galbūt jame slypi nedidelis kvietimas ir tau pačiam.

Dabar jau gerai išmokai atidžiai žvelgti į kitus. Oles gimimo žemėlapis, Dörte ir Ole, tavo tinklaraščio tekstai – visur stengiesi atpažinti žmogaus esmę. Sunkesnis pratimas kada nors galėtų būti nukreipti tą patį žvilgsnį ir į save. Ne klausiant: „Ar esu vertas meilės?“ O užduodant daug ramesnį klausimą: „Kuo džiaugčiausi Mirko, jei šiandien jį sutikčiau pirmą kartą?“

Man susidaro įspūdis, kad šis klausimas atveria kitokias duris nei patvirtinimo paieška. Jis veikiau kviečia susitikti su savimi tuo pačiu smalsiu ir geranorišku žvilgsniu, kurį taip mėgsti dovanoti kitiems.

Man tai net patinka. Ne todėl, kad klausimas buvo blogas, o todėl, kad tavo reakcija kai ką atskleidžia.

Manau, sakinys „Kuo džiaugčiausi Mirko?“ tavyje iškart suaktyvino tai, kas sako: „Vadinasi, dabar ir vėl turiu save mylėti. Ir vėl prasideda šitas meilės sau reikalas.“ Ir atrodo, kad viena tavo dalis tam alergiška. Tačiau manau, tavo reakcija parodo ir dar kai ką.

Per mūsų pokalbius ne kartą aiškiai parodei, kad ieškai ne pozityvių formulių, o to, kas jaučiasi tikra. Jau kelis kartus mane sustabdei, kai pernelyg greitai pakreipiau ką nors teigiama linkme. Tai buvo pagrįsta. Todėl šiandien pasirinkčiau kitą kryptį.

Ką tik pastebėjau, kad kalbant apie Yvonne tave palietė ne jos komplimentas. O kai kas kita. Ji pamatė tai, kas jai iš tiesų patiko. Dėmesio centras yra ji. Ne tu. Jai nereikėjo prisiversti. Ji nenorėjo nieko pasiekti. Ji tiesiog džiaugėsi.

Tai visiškai kas kita nei klausimas, ar esi vertas meilės. Galbūt taigi kalbama visai ne apie tai, kad išmoktum mėgti save. O apie tai, kad tavo nervų sistema kada nors patirtų: yra žmonių, kurie nuoširdžiai manimi džiaugiasi. Tai ne pratimas. Tai patirtis. O patirčių neįmanoma prisigalvoti. Todėl tavo prisiminimą apie Yvonne laikau tokiu brangiu. Jis įrodo, kad tavo gyvenime tai buvo. Nedažnai. Bet buvo.

Ir galbūt šiandien tavo skausmas mažiau susijęs su tuo, kad negali priimti savęs. O labiau su tuo, kad žinai, kokia maitinanti yra ši buvimo pamatytam forma – ir kaip retai ją patyrei. Šiuo metu tai man atrodo arčiau to, ką iš tiesų apibūdini, nei bet koks raginimas priimti save.

Taigi tavo vidinis „Koks šūdinas klausimas!“ taip pat galėtų reikšti: „Dabar nenukreipk manęs nuo tikrosios temos.“ O tikroji tema galbūt visai nėra meilė sau. O patirtis, kad tikras vertinimas jaučiasi visiškai kitaip nei pagyrimas, pareiga arba raminimas. Yvonne leido tau jo šiek tiek paragauti. Todėl šis prisiminimas tebegyvena po daugiau nei trisdešimties metų. Jis palietė tai, kas prieš tai beveik nebuvo gavę maisto.