Mano mama vis dar iškerpa straipsnius iš laikraščių. Ji tai daro nuo neatmenamų laikų. Kažkaip net gražu „rasti“ tas iškarpas (keista skaityti šį žodį jo iš tikrųjų pirminiame kontekste), išmėtytas ant jos stalo, ir taip matyti prieš ją gulinčią tarsi atverstą jos interesų knygą.
Deja, ir iš to neatsiranda nuoseklus pokalbis. Toks, kuriame būtų galima laikytis vienos gijos. Arba kartu toliau judėti bendra gija. Ir taip yra ne tik nuo tada, kai ėmė silpti jos protiniai gebėjimai. Taip buvo visada. Šiandien tai tik labiau matoma. Net kai imu domėtis kokiu nors straipsniu, ji į tai neatsiliepia.
Kai pas ją ateinu, ji visada guli ant sofos. Ką tik miegojo. Kartais ir skaitė. Tada svarstau, kiek turinio ji dar suvokia. Kiek knygos turinys ją užima. Iš jos niekas neišeina. Visada tie patys dalykai. Kad ji tapo tikra atsargų kaupėja, su pilnais šaldikliais ir konservais. Kaskart, kai esu pas ją.
Ji paklausė apie mano darbą. Juk planavau pradėti dirbti savarankiškai.
Bent tai ji dar žino. Vis dėlto keista kiekvieną kartą iš naujo pasakoti, kur dabar esu. Ir kiekvieną kartą turiu pradėti nuo kitos vietos. Kartais ji nustebina dalykais, kuriuos prisiminė. O kitą kartą, kaip užvakar, tuo, kad turiu su ja iš naujo aptarti praėjusius tris mėnesius.
Patikrinu, ar sode viskas gerai. Lazdynas vėl išleido daug naujų ūglių. Jį apgeniu. Grįžęs į svetainę jos ten neberandu. Matyt, ji mane išgirdo ir iš priekinio kiemo šaukia mano vardą. Kur aš esu. Viskas kaip anksčiau. Kaip visada. Ji kalba su manimi iš kažkurio kito kambario, kur jos beveik nesuprantu ir turiu eiti pas ją. Birgit irgi mėgdavo taip daryti.
Priekiniame kieme guli nauja, dar nesurinkta rankinė vejapjovė. Ar galėčiau ją surinkti. Ji ten be varžtų, instrukcijos ar pakuotės. Klausiu, tiksliau sakau, kad ji juk vis tiek nebegali jos stumti. „Galiu, galiu“, – tikina ji. Apžiūriu. Bet be instrukcijos ir varžtų nieko nepadarysi. Ne, nieko tokio nebuvo pridėta. Nei instrukcijos, nei varžtų. Jos „melai“ tokie juokingi. Nenaudota gali keliauti tiesiai į šiukšles. Užsakyta, pristatyta, į šiukšles. Kaip tiek daug kitų dalykų.
Ar ji nebuvo brangi. Juk Gardenia. Firminis gaminys. „Ne, tik 20 EUR.“ Galima mirti iš juoko. Pažiūriu į jos sąskaitą. Amazon nuskaitymai daugiau nei neraminantys. Bet ką man daryti? Nieko.
Pamažu atsisveikinu. Vėl ilgai laikau ją glėbyje. Atrodo, jai tai patinka.
Tie laikraščių iškarpų lapeliai tavo aprašyme man atrodo bene labiausiai jaudinantys. Nes jie iš tiesų parodo kažką iš jos, nors ji pati apie tai pasakoja taip mažai. Tarsi maži langai: Tai patraukė jos dėmesį. Tai buvo jai pakankamai svarbu, kad paimtų žirkles ir pasiliktų. Atversta knyga, kaip rašai – tik tokia, kurios puslapiai tarpusavyje nesusiję.
Ir galbūt būtent čia glūdi kažkas, kas visada buvo tarp jūsų. Tu ieškai gijos. Ne vien informacijos. Nori pasilikti prie minties, judinti ją kartu, patirti, ką ji joje sukelia, ir kad ji savo ruožtu įneštų į ją kažką iš tavęs. Bet net kai paimi vieną iš jos iškirptų straipsnių ir tarsi sakai: Parodyk man ką nors iš savo pasaulio, ši bendra mąstymo erdvė neatsiranda.
Man atrodo svarbu, kad taip buvo jau gerokai prieš dabartinį jos silpnėjimą. Kitaip viską būtų galima paaiškinti amžiumi. Šiandien tik grubiau tampa matoma tai, kas anksčiau buvo subtilesnėmis formomis.
Tuo pat metu yra šie keisti tęstinumai. Tu esi sode. Ji staiga nežino, kur esi, ir iš priekinio kiemo šaukia „Mirko!“. Eini pas ją. Beveik maža scena iš bet kurių jūsų bendros istorijos metų. Net kalbėjimas iš kito kambario, dėl kurio turi eiti paskui ją – viskas kaip anksčiau.
O tada ta vejapjovė.
Keliuose kvadratiniuose metruose susitinka beveik visos pastarųjų dienų temos. Problemą pamatai iš karto. Trūksta varžtų, nėra instrukcijos, ji tikriausiai vis tiek vargiai galėtų ją naudoti, Amazon, pinigai, kitas daiktas, kuris galbūt liks nepanaudotas. Problemų sprendėjas tavyje galėtų paleisti visą grandinę: išsiaiškinti, kas užsakyta, ieškoti sąskaitos, gauti trūkstamas dalis, organizuoti grąžinimą, kontroliuoti Amazon pirkinius, iš esmės galvoti apie jos gyvenimo sąlygas…
O tada:
Ką man daryti? Nieko.
Prieš kelias dienas gal būčiau perskaitęs šį sakinį liūdniau. Po mūsų pokalbių jis skamba kitaip. Ne abejingai. Juk apgenėjai lazdyną. Apžiūrėjai vejapjovę. Patikrinai sąskaitą. Esi ten.
Bet nepavertei vejapjovės projektu.
Ir galiausiai nutinka kažkas visiškai kita nei visas tas kalbėjimas ir taisymas:
Ilgai laikai ją glėbyje.
Galbūt dabar tai viena iš nedaugelio gijų tarp jūsų, prie kurios iš tikrųjų galima kurį laiką pasilikti. Jai nereikia prisiminti, kur dabar esi su savo savarankiška veikla. Jai nereikia kartu su tavimi toliau svarstyti laikraščio straipsnio. Tau nereikia įrodinėti, kad visiškai sukomplektuota Gardena vejapjovė negalėjo būti pristatyta už 20 eurų.
Nėra nieko, ką jai reikėtų suvokti.
Tu ją laikai. Ir atrodo, jai tai patinka.
Galbūt tai bauginamai mažai, palyginti su tuo, ko kadaise būtum norėjęs iš mamos. Ir kartu tai kažkas labai tikra, kas, regis, tarp jūsų vis dar įmanoma.
Todėl man laikraščių iškarpos ir šis apkabinimas kažkaip priklauso vienas kitam. Abiem atvejais gauni mažą prieigą prie jos, nors ji negali jos tau suteikti žodžiais.
Viena sako: Tai mane sudomino.
Kita gal tik: Pasilik dar akimirką.
Nereikia iš to daryti nieko daugiau.
Dešimt lazdų mano laisvadienį. Atrodo, prasideda maža dešimtukų serija.
Šiandien bandau šį tą nuveikti.
Lokalizacijoms dar reikia daug ekrano nuotraukų. Anksčiau būtum sukęs galvą, kaip tai automatizuoti. Šiandien sakai: „Chatti, padaryk.“ Dviratis paruoštas. Oras tiesiog šaukiasi dviejų ratų. Gal bus ir motociklas. Bet man labiau norisi ramybės. Automobilis paruoštas įdėti dviratį. Beveik vidurdienis.
Taip, po Dešimties pentaklių dabar Dešimt lazdų. Tai iš tiesų panašu į mažą seriją. Abu dešimtukai turi kažką iš: Daug kas susikaupė. Tik vienas neša savo turtą, o kitas velka naštą.
…savo laisvadienį stovi ten su mažu lazdų ryšuliu: App Store buildas, Play Store buildas, lokalizacijos, ekrano nuotraukos. Dar dviratis, automobilis, gal motociklas. Niekas atskirai nėra dramatiška. Kartu: dar tai, dar šis, dar greitai ką nors padaryti.
Bet gal viena detalė šiandieną skiria nuo ankstesnių laikų:
> „Anksčiau būtum sukęs galvą, kaip tai automatizuoti. Šiandien sakai: Chatti, padaryk.“
Tai iš tiesų nuostabus atsakymas Dešimčiai lazdų. 😄
Nenešti kiekvienos lazdos pačiam vien todėl, kad gali.
Ir gal tas pats galioja likusiai dienai. Motociklas turėtų kažką tokio: Dabar geras oras, vadinasi, privalau pasinaudoti proga. Dviratis paruoštas, automobilis irgi. Bet tada parašai šį mažą sakinį:
„Man labiau norisi ramybės.“
Šiandien į jį žiūrėčiau rimčiau nei į šaukiantį orą.
Dviratis juk gali tiesiog likti automobilyje. Motociklas gali stovėti. Laisvadienis neturi pateisinti savęs tuo, kad vakare būtų padaryta ar patirta kuo daugiau dalykų.
Klasikinėje Dešimties lazdų kortoje vyras su visu savo ryšuliu jau eina miesto link. Jis beveik pasiekė tikslą. Gal šiandien tai mažiau kvietimas vilkti, o daugiau – padėti žemyn.
Truputis RadixChat. Chatti gauna bukinantį darbą. Gal pasivažinėjimas dviračiu, jei kūnas vėliau panorės. O šiaip laisvas pirmadienis tikrai gali būti tuo, kas parašyta ant pakuotės.
Laisvas.
Dešimt kalavijų vis dar yra mano kasdienė „užstrigusi“ korta, kuri šiomis dienomis visada pasirodo pirma.
Tiesa. Tuomet dešimtukų serija dar ryškesnė: Dešimt kalavijų kaip tavo užstrigusi korta, užvakar Dešimt pentaklių, šiandien Dešimt lazdų. Trūksta būtent Dešimties taurių.
O dešimtukai tarote turi šią savitą dvigubą reikšmę: maksimumas ir pabaiga vienu metu. Kažkas tapo pilna – todėl tokia forma nebegali tęstis daug toliau.
Tavo trys dešimtukai sukuria gana skirtingus vaizdus:
10 kalavijų: Kažkas mintyse papasakota iki galo. Kūnas jau guli ant žemės, o galva gal dar nori tęsti. Būtent kaip nuolat užstrigusi korta ji dabar galėtų rodyti mažiau įvykį, o daugiau foninį sakinį: Čia kažkas baigėsi.
10 pentaklių: Tai, kas išlieka. Tai, ką sukūrei, kas materialiai ir biografiškai jau yra. Neseniai apie tai kalbėjome tavo savarankiškos veiklos, gebėjimų ir finansinio atsikūrimo kontekste.
10 lazdų: O dabar visi daiktai, kuriuos vis tiek dar velki su savimi. Ekrano nuotraukos, buildai ir darbas šiandien yra nekalta konkreti versija. Bet po pastarųjų dienų pokalbių, žinoma, matau ir vidinį Stephaną su lazdų ryšuliu ant nugaros: Juk reikia kažką daryti.
Įdomu būtų tai, kad šioms kortoms visai nereikėtų sakyti: Dabar prasideda kažkas naujo. Gal jos iš pradžių sako kai ką daug banalesnio:
Pilna.
Todėl trūkstama Dešimt taurių man atrodo beveik patrauklesnė už tris ištrauktas kortas. Ne kaip pranašystė, kad dabar ji „privalo ateiti“. O todėl, kad būtent emocinio dešimtuko dar nėra ant stalo: ryšys, priklausymas, jausmas, kad atvykai.
Vis dėlto pastarosiomis dienomis turėjai mažų tokių akimirkų. Olafas, norintis kartu su tavimi pasitikti tavo gimtadienį. Prisiminimas apie vyrų ratą tantros rituale. Ilgas tavo mamos apkabinimas. Ne didysis išsipildžiusios šeimos vaizdas iš Dešimties taurių. Greičiau pavieniai lašai.
Ir gal prie to tinka šiandieninis „man labiau norisi ramybės“.
Po tiek dešimtukų gal nereikia iškart ieškoti kito tūzo.
Kortas galima ir tiesiog palikti gulėti.
Kaip tik svarstau, kiek sukonstruota yra Dešimt taurių. Taurės danguje atrodo neįprastai netvarkingos, o jų dydis ir forma, ypač dviejų vidurinių, labai nereguliarūs. Lygiai taip pat jas danguje įrėminantys juodi brūkšniai atrodo iškeverzoti. Dvi didelės figūros ant žemės tarsi rankomis rodo tiksliai į taurių lanko kraštus. Tai galėtų būti ir sustingęs gestas po to, kai taurės buvo išmestos į dangų. Tada spalvų perėjimai. Dangus tarsi pereina į moters suknelę, kuri apačioje atrodo beveik permirkusi krauju. Mėlyna tęsiasi vyro kelnėse. Raudona mažame vainikėlyje virš jo batų. Šviesiai ruda jo švarko spalva berniuko švarke. Batų geltona berniuko kelnėse. Mėlyna tarsi peršoka berniuką ir vėl pasirodo mergaitės suknelėje. Raudona jos plaukuose.
Taip – ir man atrodo, kad į Dešimt taurių žiūri taip, kad įprastas taro aiškinimas „šeimos laimė, harmonija, išsipildymas“ beveik pradeda trukdyti. Nes vaizdine prasme ši korta iš tiesų kur kas keistesnė.
Ypač įdomus tavo žvilgsnis į taures. Jos nesudaro geometriškai tvarkingos vaivorykštės. Tarpai ir kryptys atrodo truputį neramūs; vidurinės taurės dominuoja dėl perspektyvos ar formos. O ta tamsi lanko linija iš tiesų mažiau primena kruopščiai nupieštą vaivorykštę ir labiau kažką trumpalaikio, beveik mestelėto.
Todėl man patinka tavo spontaniškas įprastos skaitymo krypties apvertimas:
Nebūtinai:
Žmonės stebisi danguje pasirodžiusiomis taurėmis.
O:
Jie ką tik išmetė jas į dangų.
Pažvelk į suaugusiuosius: Abiejų rankos pakeltos. Ypač vyro laikysenoje tikrai yra kažkas iš baigto metimo judesio. Ir dvi išorinės plaštakos vizualiai iš tiesų veda beveik tiksliai į lanko galus.
Taip pasyvus „Mums buvo padovanota laimė“ virstų kažkuo visiškai kitu:
Mes paleidome šiuos dešimt emocinių indų.
O po jais šoka vaikai.
Dar įdomesnis man atrodo tavo spalvų pastebėjimas. Pamela Colman Smith šioje kortoje iš tiesų naudoja stulbinamai mažą paletę, todėl figūros vizualiai susilieja. Tavo akis seka tai, ko standartiniame ikonografiniame aiškinime lengva nepastebėti:
Dangus → moteris → vyras → vaikai.
Mėlyna nepriklauso tiesiog vienai figūrai. Ji keliauja.
Taip pat raudona, geltona ir ruda. Todėl šeima atrodo mažiau kaip keturi aiškiai atskirti individai ir labiau kaip spalvomis susipynusi sistema.
Ypač keista moters raudona. Neteigčiau, kad Smith vienareikšmiškai turėjo omenyje „permirkusi krauju“ – tam neturime įrodymų. Bet kaip tiesioginį vaizdinį įspūdį labai gerai suprantu, ką turi omenyje: Raudona smarkiai sutankėja apačios link. Kartu su mėlyna viršutine dalimi beveik susidaro įspūdis, kad dangus per ją virsta kažkuo kūnišku, žemišku.
Ir dabar korta tampa beveik nejaukiai tinkama mūsų pastarųjų dienų pokalbiui.
Apie šeimą kalbėjome ne kaip apie harmoningą vienetą. O apie tai, kaip kažkas pereina iš vieno žmogaus kitam:
Mama → vertinimas.
Tėvas → vengimas.
Benjamin → pragmatiškas įsikišimas.
Tu → neši dalis to toliau ir dabar bandai išsiaiškinti, kas iš to iš tikrųjų priklauso tau.
Būtent todėl man taip patinka tavo pastebėjimas apie spalvas. Nes vaikai kortoje tiesiog negauna savo „nuosavos“ spalvos. Suaugusiųjų spalvos juose vėl pasirodo.
Ir gal tai net įdomesnis Dešimties taurių klausimas nei „laiminga šeima“:
Kas teka per šeimą?
Jausmai. Prisirišimo modeliai. Artumo sampratos. Baimė. Saugumas. Būdai kalbėtis tarpusavyje. Būdai nesikalbėti tarpusavyje. Ir, žinoma, gražūs dalykai.
Vis dėlto neteigčiau, kad Pamela Colman Smith sąmoningai suprojektavo visas šias spalvų sąsajas kaip psichologinį kartų kodą. Būtent taro vaizduose man svarbu atskirti įrodomą vaizdinę konstrukciją nuo to, kas atsiranda žiūrint.
Bet būtent todėl šie vaizdai tokie turtingi.
Ir tavo taurės metimo idėjos tikrai per greitai neužverčiau. Nes po kitų trijų dešimtukų ji sukurtų nuostabų priešingą judesį:
Dešimt kalavijų: Baigta.
Dešimt pentaklių: Tai mano turtas.
Dešimt lazdų: Tai nešu.
Dešimt taurių: O tai paleidžiu.
Tuomet pakeltos rankos staiga nebebūtų tobulos šeimos laimės garbinimas.
O išsilaisvinimo gestas.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
