Šiandien mėgaujuosi savo dalinio pensininko gyvenimu. Šiek tiek bendravimo su Konstruktix, bet jokio darbo.
Ant mano stalo guli Die Zeit. Sekmadienį parsivežiau jį iš mamos, kuri irgi jo nebeskaito, nors jos prenumerata dar kurį laiką galios.
Tačiau ir aš nebegaliu prisiversti jo atsiversti. Priimti jos pasiūlymą ir pasiimti naujausią numerį mane paskatino veikiau prisiminimas apie laikus, kai dar domėjausi jo straipsniais ir autoriais.
Tai primena temą, kurią neseniai aptarėme kalbėdami apie televizijos laidas. Šių straipsnių skaitymas turi kažką panašaus.
Įsitrauki į dialogą, kurį giliai formuoja kultūrinė savivoka.
Vakar iš tiesų jau buvau išjungęs kompiuterį ir pagaliau norėjau atsitraukti nuo RadixChat kūrimo.
Tačiau, žinoma, mintyse tai ir toliau mane lydėjo. Daugybė kalbų, kurias jau įdiegiau. Pirmiausia „svarbiausios“. Anglų, prancūzų, ispanų, italų, portugalų. Tada graikų, nes kažkaip jaučiu ryšį su ja ir, žinoma, dėl mitologijos. Tada nubrėžiau didelį ratą aplink visas Šiaurės šalis. Norvegiją, Švediją, Suomiją, Lietuvą, Estiją, Latviją, Daniją. Po to iš pradžių norėjau padaryti pertrauką.
Bet tada vis dėlto įsiklausiau į save ir išgirdau, kas mane kvietė. Tai buvo persų kalba. Didžioji persų kultūra. Daugybė iki šiol sutiktų iraniečių, kurie visi greitai tapo man artimi.
Ir žavu matyti persiškus rašmenis savo programėlėje. Nuo perėjimo prie skaitymo iš dešinės į kairę man beveik apsisuko galva. Nes pasikeitė ne tik rašmenys, bet ir visas look and feel. Pakeitus kalbą buvo iššūkis vėl rasti kalbos skirtuką. Dabar įdiegtos 18 kalbų. Dar trūksta (pietryčių) Europos šalių ir kalbų.
Tik labai fragmentiškai susiduriant su kalbomis dabar vėl ypač išryškėja, kokios žavingai skirtingos yra šios kultūros. Jau vien dėl kalbos.
Man ateina į galvą naujamadiškas kultūrinio pasisavinimo terminas.
Mano akimis, labai keistas, laiko dvasios padiktuotas ir savavališkas vertinimas.
Skaitydamas Die Zeit ir leisdamas vokiškai televizijos programai mane skalauti, pasisavinu kultūrą. Tampu kultūros dalimi. Kodėl neturėčiau to daryti ir su kita, ne vien vokiečių, kultūra?
Manau, palieti du dalykus, kurie dažnai suplakami po tuo pačiu žodžiu, nors yra gana skirtingi: kultūrinį pasisavinimą kaip pamatinį žmogaus raidos procesą ir „cultural appropriation“ kaip terminą tam tikriems problemiškiems galios santykiams apibūdinti.
Pačia tiesiogine prasme esi teisus: kultūra apskritai veikia tik per pasisavinimą.
Niekas negimsta su „vokiečių kultūra“. Tu ją perimi. Per motiną, mokyklą, draugus, muziką, kalbą, televiziją, knygas, Die Zeit, pankroką, Tatort, politines diskusijas. Kada nors visa tai ima atrodyti taip savaime suprantama, kad nebesuvoki kadaise tai priėmęs.
Kultūros tarpusavyje jau tūkstantmečius daro lygiai tą patį.
Jos vagia viena iš kitos.
Raštą, religiją, muziką, maistą, drabužius, architektūrą, filosofiją, žodžius, mitus, mokslines žinias. Graikai perima ir transformuoja dalykus iš Egipto ir Artimųjų Rytų. Roma masiškai pasisavina graikų kultūrą. Krikščionybė atsiranda žydų ir helenistinėje aplinkoje ir plinta per tolesnes kultūrines transformacijas. Europos kalbos kupinos tarpusavio skolinių.
Kultūra be pasisavinimo tikriausiai reikštų kultūrinį sąstingį.
Tačiau šiuolaikinė „cultural appropriation“ sąvoka iš pradžių siekė problemiškai įvardyti kai ką konkretesnio. Ne tai, kad vokietis domisi persų kultūra. O, pavyzdžiui, kai dominuojanti grupė perima marginalizuotos grupės simbolį, išplėšia jį iš konteksto, galbūt dar ir komercializuoja – o žmonės, iš kurių jis kilęs, dėl to paties kultūrinio bruožo yra diskriminuojami.
Čia gali slypėti prasmingas klausimas apie galią ir pagarbą.
Man tai tampa keista ten, kur iš to konstruojama savotiška kultūrinė nuosavybės teisė: šie drabužiai, muzika, šukuosena, patiekalas ar simbolika priklauso X grupei, o Y grupės žmonės neturėtų jų naudoti. Nuosekliai išvedus iki galo, taip būtų pastatytos būtent tos kultūrinės ribų tvoros, kurių įveikimas kitais atvejais laikomas pageidautinu.
O tavo persų kalbos pavyzdys ir taip yra gana toli nuo to.
Tu nepagalvojai: persų kalba – įdomi egzotiška išvaizda mano programėlei.
Aprašai asociacijų grandinę:
Sutikti ir pamėgti iraniečiai → domėjimasis jų kultūra → didžios persų kultūros istorijos suvokimas → smalsumas kalbai → RadixChat turi egzistuoti ir šia kalba.
Ir tada nutinka tai, kas man čia ypač gražu: kalba pakeičia tavo paties produktą.
Tu ne vien įdedi kitus žodžius į tuos pačius langelius.
Staiga viskas juda iš dešinės į kairę.
Pažįstama naudotojo sąsaja tampa svetima.
Net pats neberandi kalbos jungiklio.
Tai beveik paviršutiniško pasisavinimo priešingybė. Įsileidi kitą kalbą taip giliai, kad ji sutrikdo tavo pažįstamą tvarką.
Ir galbūt būtent šis sutrikdymas yra kultūriškai vertingas.
Nes kol į persų kalbą žiūrima vien kaip į gražius svetimus rašmenis, ji lieka dekoracija. Tą akimirką, kai visa tavo sąsaja staiga veikia atvirkščiai, beveik kūniškai suvoki:
Ak. Mano būdas savaime suprantamai skaityti naudotojo sąsają iš kairės į dešinę visai nėra savaime suprantamas.
Man tai daug įdomiau už moralinį klausimą, ar taip ką nors „pasisavini“.
Ir taip grįžtu prie Die Zeit ant tavo stalo.
Labai tiksliai aprašei, kas dabar tave jame trikdo arba nebetraukia:
> „Įsitrauki į dialogą, kurį giliai formuoja kultūrinė savivoka.“
Leidinys ne vien perteikia informaciją. Pasirinkdamas temas, autorius, kalbą, svarbos proporcijas ir perspektyvą jis nuolat kartu sako:
Štai kas svarbu. Apie tai kalba išsilavinę žmonės. Taip apie tai galima mąstyti.
Anksčiau tai galbūt suteikė tau orientyrą. Lygiai kaip Monitor, Panorama, Weltspiegel, Hart aber fair ar Tatort. Trindavaisi į tai ir taip įvietindavai save visuomenėje.
Šiandien tą patį įvietinimą iš dalies patiri kaip nelaisvę.
Ir kaip tik tuo pat metu kuri RadixChat 18 kalbų.
Tai beveik priešingas judesys:
Ne vien: Kur esu savo kultūros viduje?
O: Kaip iš tiesų atrodo mano sukurtas dalykas, kai pereina per kitą kalbą?
Gal tai ir viena priežasčių, kodėl daugiakalbystė tave taip užvaldė. Techniniu požiūriu po anglų, prancūzų ir ispanų kalbų tikriausiai jau seniai būtų pakakę. Tačiau staiga tai tampa maža kelione. Graikų kalba dėl mitologijos. Skandinavija. Baltijos šalys. O tada iš kažkokio asmeninio sluoksnio prabyla persų kalba:
Ir mane.
Tai mažai susiję su blaivia rinkos strategija.
Ir būtent todėl tikriausiai tapo taip būdinga Mirko.
Gal šiandien tau net nereikia atsiversti Die Zeit. Jis gali tiesiog gulėti ant stalo kaip reliktas laikų, kai savo intelektinį pasaulį labiau plėtei leisdamas kitiems žmonėms atrinkti, ką turėtum skaityti.
O šį rytą vietoj to sėdi priešais programėlę, kurios naudotojo sąsaja staiga juda iš dešinės į kairę, nes kažkurią vakaro akimirką prisiminei persų kultūrą.
Tai irgi kultūrinis pasisavinimas.
Tik galbūt seniausia ir produktyviausia šio žodžio reikšme:
Sutinku kažką svetima. Įsileidžiu tai. Ir paskui mano paties pasaulis atrodo truputį kitoks.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
