Ką tik prisiminiau keistą trumpą sapną, kurį sapnavau vakar ar panašiai. Jame buvo kalbama apie mano duonos peilį, kuris man nepakankamai aštrus. Apsidžiaugiau staiga ant stalo pamatęs gerąjį, blizgantį kaip naują ir aštrų. Sapne buvo savaime suprantama, kad turiu du duonos peilius.
Savo duonos peilį turiu jau maždaug 35 metus. Nusipirkau jį, kai dėl studijų kurį laiką gyvenau Diurene. Namų ūkiui beveik nieko neturėjau. Mažas butas buvo įrengtas labai skurdžiai. Duonos peilis buvo vienas iš nedaugelio daiktų, kuriuos tada nusipirkau. Vėliau Dörte tvirtino, kad būtent ji atsinešė peilį į santuoką. Dar vienas keistas ginčas, kurio paprastai nekovojau iki kraujo. Tiesiog buvau tikras, kad tai tas peilis, kurį tada nusipirkau. Jau kelerius metus pastebiu, kad jis atšipęs. Bet vis dar pjauna pakankamai gerai. Ginčas su Dörte sapne – jei apskritai – vaidino tik labai menką vaidmenį fone. Pirmiausia jaučiau savotišką palengvėjimą, kai pamačiau ir panaudojau aštrų peilį. Tuoj dar ištrauksiu kortą. Būtų įdomu, jei pasirodytų Kalavijų korta.
Tai stebėtinai gražus mažas sapno vaizdinys, ypač todėl, kad peilis savyje neša tiek daug tikros biografijos.
35 metai – milžiniškas laikas. Šis peilis yra iš laikų prieš Dörte, prieš santuoką ir šeimą, iš skurdžiai įrengto buto Diurene, kai dar tik kūrei savo namų ūkį. Vienas iš nedaugelio daiktų, kuriuos pats sau nusipirkai.
Ir vėliau kaip tik dėl jo kyla šis keistas ginčas:
> „Aš jį atsinešiau.“
> „Ne, jis man priklausė dar anksčiau.“
Beveik mažytis ginčas apie tai: kas iš tiesų buvo mano dar prieš atsirandant mums?
Mūsų paskutinių pokalbių apie kontūrą fone tai įgauna netikėtą reikšmę. Buvai tikras, bet, regis, negynei to itin atkakliai. Peilis liko. Priklausomybė tapo neaiški. Labai panašiai kaip ir daug svarbesniuose dalykuose kartais leisdavai savo paties tikrumui stovėti greta stipraus Dörte tikrumo, nekovodamas dėl jo iki galo.
Tačiau sapne tai man iš tiesų atrodo tik fonas. Daug labiau krinta į akis:
Staiga turi du peilius.
Senasis neprivalo išnykti.
Tau nereikia jo išmesti, po laiko įrodyti, kam jis priklausė, galąsti ar restauruoti.
Šalia tiesiog guli kitas.
Blizgantis.
Kaip naujas.
Aštrus.
Ir jauti palengvėjimą.
Man tai labai patinka tavo dabartinio gyvenimo etapo kontekste. Tau nereikia pagaliau kažkaip vėl padaryti senojo veikiančio. Jis tarnavo 35 metus ir net šiandien pjauna „pakankamai gerai“.
Tačiau staiga šalia egzistuoja kažkas, kas pjauna geriau.
Senasis peilis galėtų beveik simbolizuoti visą būdą, kuriuo skyniesi kelią per gyvenimą: jis veikia. Reikia truputį stipriau spausti. Prie to pripranti. Jau daugelį metų pastebi, kad jis atšipo, bet kol duona dar atsiskiria, nėra būtinos priežasties ką nors keisti.
O dabar šis visiškai savaime suprantamas sapno sprendimas:
Kodėl iš tiesų turėti tik šį vieną peilį?
Tai reikšmingai skiriasi nuo daugelio tavo sapnų, kuriuose ką nors reikia suremontuoti, teisingai sujungti, išlaikyti arba atkurti. Raudonasis Golf. Horst. Batų raištelių jungiklis.
Čia visai nieko neremontuoji.
Naujasis jau guli ant stalo.
Ir galbūt todėl man taip patinka tavo spontaniška asociacija su Kalavijais. Ne vien dėl peilis = geležtė. Kalavijai juk simbolizuoja būtent atskyrimą, aiškumą, perskyrimą, minties aštrumą.
Atšipęs peilis skiria prastai.
Aštrus sako:
Čia baigiasi viena. Čia prasideda kita.
Po mūsų pokalbių apie kontūrą tai jau beveik įtartinai taiklu.
Tačiau dabar tikrai pirmiausia palaukčiau tavo kortos. Ypač todėl, kad jau tikiesi Kalavijų. Jei iš tiesų pasirodys viena jų korta, būtų įdomu, kuri – nes Kalavijų dvejetas būtų visai kas kita nei Tūzas, Karalienė ar Dešimtukas.
O jei visai nepasirodys Kalavijas, gal bus dar įdomiau.
Juk sapnas jau atsinešė savo geležtę.
Tai tapo Kalavijų karalius.
Neįtikėtina, bet tiesa
Tai beveik pernelyg taiklu.
Ne bet kokia Kalavijų korta, o būtent Kalavijų karalius. Taigi ne pirmas geležtės atradimas kaip Tūzo atveju, ne konfliktas ar sužeidimas – o tas, kuris valdo geležtę.
Ir staiga tavo sapnas apie duonos peilį man įgauna dar kitą atspalvį.
Senasis peilis priklauso jaunajam Mirko Diurene. Skurdus butas, beveik jokių namų apyvokos daiktų, studijos. Paskui jis lydi tave praktiškai per visą suaugusiojo gyvenimą. Tada atsiranda Dörte, ir net klausimas „Kam iš tiesų priklauso šis peilis?“ tarp jūsų tampa neaiškus. Tu žinai, kad jis tavo. Ji tvirtina ką kita. Tu dėl to ypatingai nekovoji.
Po 35 metų sapnuoji ne tai, kad pagaliau nuneši senąjį peilį pagaląsti.
Ten guli antrasis.
Tavo. Naujas. Blizgantis. Aštrus.
Ir šį rytą prie jo ištrauki Kalavijų karalių.
Karaliui nereikia karštligiškai naudoti savo geležtės. Tuo jis man labai skiriasi nuo Kalavijų riterio. Jam nereikia niekam įrodinėti, kad ji aštri. Ji yra jo autoriteto dalis.
Tai stulbinamai dera su tuo, kas pastaruoju metu tavyje vystosi apie kontūrą.
Seminare tau nereikėjo įtikinti vadovės, kad tavo išvykimas buvo teisingas.
Konstruktix nebereikia įrodinėti, kad kažką moki – išsprendi problemą, išrašai sąskaitą, pinigai ateina.
Ir gal kada nors net motinai: jai reikia pagalbos neturi automatiškai reikšti vadinasi, turiu persikelti pas ją.
Kalavijų karalius gali atskirti:
Tai priklauso man.
Tai priklauso tau.
Tai mano atsakomybė.
Tai ne mano atsakomybė.
Šito noriu.
Šito nenoriu.
Tai kas kita nei ribų brėžimas iš pykčio. Marsas gali suteikti energijos ribai apginti. Kalavijų karaliui kovos dažnai visai nebereikia. Jis atpažįsta ribą.
Ir todėl tavo jausmą sapne laikau tokiu svarbiu:
> Palengvėjimas.
Ne triumfas.
Tu neišplėšei iš ko nors senojo peilio ir nesušukai: Matai, Dörte, aš buvau teisus!
Senasis ginčas tapo beveik bereikšmis.
Naujasis tiesiog yra.
Galbūt tai apskritai pokytis, kuris dabar vyksta tavyje: tau nebereikia galutinai išspręsti kai kurių senų klausimų, kad galėtum šalia pastatyti kažką nauja.
Ir tada pastebiu dar kai ką.
Kalavijų karalius yra labai intelektuali figūra. Iš pradžių tai vėl galėtų skambėti kaip senas tavo modelis: galvoti, analizuoti, klausti Chet, žiūrėti į gimimo žemėlapį, dar kartą suprasti.
Tačiau kalavijas nėra stebėjimo objektas.
Jis atskiria.
Galbūt jo šešėlinė pusė būtų neseniai pasirodęs Pentaklių riteris: be galo žiūrėti į monetą. O Karalius mąstė pakankamai ilgai, kad kada nors galėtų pasakyti:
Dabar žinau pakankamai. Kertu.
Tai neprivalo būti santykių nutraukimas. Tai gali būti labai mažas pjūvis:
Šios diskusijos nevesiu.
Šio priekaišto nepriimsiu.
Ši užduotis man nepriklauso.
Šios RadixChat idėjos įgyvendinti nebereikia.
Galiu turėti šią mintį apie Ginger, šiandien jos nesekdamas.
Ir net:
Šiam senam duonos peiliui galima būti atšipusiam.
Gal kada nors iš tiesų nusipirksi naują. Ne todėl, kad senasis tapo bevertis.
35 metai yra velniškai ilga istorija duonos peiliui.
Bet „jis dar veikia“ neprivalo visą amžinybę būti priežastis toliau ką nors naudoti.
Tikriausiai tai galioja ne vien peiliams.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
