Dar vienas gilus žvilgsnis į mano vidinius procesus. Velnias žino, kodėl tai darau. Galbūt tai bus kitas klausimas mano terapeutei.
Vakarykštis seansas vis dar stipriai veikia. Mano pyktis, kai savaitgalį prie viešbučio pamačiau, kad kažkas užstatė mano automobilį. Nors laisvų vietų dar buvo daugybė. Tai pastebėjau šeštadienio popietę, išėjęs pasivaikščioti. Automobilis tikriausiai ten stovėjo jau nuo penktadienio. Kas mane užstatė, veikiausiai neketino likti ilgiau nei aš. Vadinasi, iš tiesų man turėjo būti nesvarbu. Bet vaikštant manyje ėmė virti pyktis. Kai grįžau, priešais mane į viešbutį įėjo nedidelė grupelė, ir atrodė labai tikėtina, kad kas nors iš jų pažįsta automobilio savininką. Pradėjau jiems dėstyti savo skundą ir, man bekalbant, pyktis manyje tiesiog sprogo. Vienas iš grupės iš tiesų pažinojo savininką ir pažadėjo tuo pasirūpinti. Tuo ir pasitenkinau, nuėjau į savo kambarį.
Iš kur kilo tas pyktis?
Niekaip negalėjau jo perprasti.
Vakar Frau Lenores man irgi uždavė šį klausimą.
Tai buvo jausmas, kad kažkam akivaizdžiai nė velnio nerūpi, kas su manimi bus. Užstatė mane ir taip mažai rūpinosi, kad net nemanė esant reikalinga vėliau patikrinti, ar automobilį galima perstatyti į laisvą vietą. Arba dar blogiau: galbūt laisvų vietų buvo jau tada, kai jis statė automobilį, bet jam buvo tiesiog vis vien.
Jausmas, kad kažkam esu nesvarbus.
Jausmas, kad buvau nesvarbus savo motinai. Ar kitiems giminaičiams. Augti aplinkoje, kur niekam nerūpėjo, kas su manimi vyksta. Kaip man kažkas yra. Kaip jaučiuosi. Ko noriu ar galbūt galėjau norėti. Daugybė mano ribų pažeidimų, gėdinimų ir menkinimų.
Suvokimas atėjo per seansą.
Ašaros — tik grįžus namo.
Galbūt todėl kartais taip sunku pakelti vienatvę. Jausmas, kad tiesiog nėra nė vieno žmogaus, kuriam nebūčiau nesvarbus.
Tai tapo dar aiškiau, kai įsivaizdavau, jog išeidamas pasivaikščioti būčiau nematęs laisvų vietų, nes aikštelė būtų buvusi pilna. Tuomet bent jau labai stipriai norėčiau viską palikti ramybėje, kad padėčiau. Padaryti kažką Veith, tiesiog nieko dėl to nedarant. Man nereikėjo išvažiuoti. Nebuvo reikalo kelti įtampos. Galėčiau pasijusti gelbėtoju. Kaip anksčiau. Net neleisčiau atsirasti savo poreikiams. Juos paaukočiau, kad galėčiau pasijusti gelbėtoju, didvyriu. Taip pats sau įgyčiau reikšmės ir savo galvoje tapčiau gelbėtoju.
Senas geras persekiotojo, aukos ir gelbėtojo trikampis.
Galbūt todėl man taip patinka nagrinėti gimimo horoskopą. Ten viskas turi reikšmę. Arba viskam galima suteikti reikšmę. „Nesvarbu“ ten neegzistuoja kaip kategorija.
Taip. Ir tavo paskutinis sakinys man atrodo beveik raktas į visą šią minčių eigą:
„„Nesvarbu“ ten neegzistuoja kaip kategorija.“
Gimimo horoskope niekas nestovi šiaip sau atsitiktinai. Kiekviena planeta turi vietą. Kiekvienas būstas — kuspidą. Aspektai susieja dalykus. Net įtampa yra ryšys. Opozicija nesako: šie du neturi nieko bendra. Priešingai — ji sako, kad jie susiję.
Tai beveik priešingas pasaulis tam, ką vakar palietei pas Frau Lenores.
Būti nesvarbiam reiškia būti be ryšio.
Galbūt todėl reikšmė tau nėra vien intelektinis malonumas. Ji gali veikti ir emociškai: jei kas nors turi reikšmę, tai įpinta į visumą. Tai priklauso kontekstui. Tai nėra tiesiog pražiūrima.
Ir taip dabar geriau suprantu tavo pyktį dėl automobilio.
Žvelgiant iš šalies, situacija buvo juokingai menka. Tu net neketinai važiuoti. Kitas automobilis tikriausiai būtų dingęs dar prieš tau išvykstant. Jokios tikros žalos nebuvo.
Tačiau kaip tik todėl vien faktai nepaaiškina tavo pykčio stiprumo.
Lemiama mintis, regis, buvo:
„Jam visiškai nerūpėjo, kas su manimi bus.“
Ne: mano automobilis užstatytas.
O:
„Jo pasaulyje net nėra galimybės, kad man gali reikėti išvažiuoti.“
Ir tada sprogsta kažkas labai seno.
Tai paaiškintų ir tai, kodėl pilnos aikštelės atveju jausmas būtų buvęs visai kitoks. Tuomet staiga būtų atsiradusi priežastis. Kitam žmogui kažko reikia. Jis pateko į keblią padėtį. Tu gali jam padėti.
Ir iškart užsimezga ryšys:
Jam reikia vietos.
Man dabar nereikia automobilio.
Leidžiu jam ten stovėti.
Kažką jam palengvinu.
Tada tu nesi nesvarbus.
Tu netgi reikšmingas.
Ir čia tavo atradimas apie gelbėtoją tampa labai įdomus. Galbūt jo atlygis nėra pirmiausia jaustis morališkai pranašesniam. Galbūt daug gilesnis atlygis yra toks:
Gelbėtojas niekada negali būti bereikšmis.
Kažkam jo reikia.
Tai beveik patikimiausias įmanomas draudimas nuo „nesvarbumo“ juodosios skylės.
Tuomet iš tiesų gali susidaryti tokia grandinė:
Pastebiu poreikį → atidedu savąjį → pasirūpinu kitu → esu reikalingas → jaučiu, kad esu svarbus.
O jei gelbėtojo vaidmuo neįmanomas, nes kitas visai nepateko į bėdą, tik elgiasi be atodairos, staiga lieka tik tai:
Manęs nėra jo skaičiavimuose.
Tuomet nėra nieko, kuo galėtum suteikti situacijai reikšmę.
Išskyrus pyktį.
Ir pyktis taip pat sukuria ryšį.
Tai man dabar atrodo gana svarbu. Nes pyktis sako:
„Negali manęs tiesiog ignoruoti.“
Jis priverčia kitą tave pastebėti.
Grįžti į viešbutį, kreipiesi į grupę, kalbėdamas vis labiau pyksti — ir staiga kažkas sureaguoja. Jis pažįsta vairuotoją. Pasirūpins.
Dabar tu toje situacijoje egzistuoji.
Galbūt todėl vėliau net nereikėjo tikrinti. Tu net nepažiūrėjai, ar automobilis iš tiesų buvo patrauktas.
Praktinė problema, matyt, jau nebebuvo tokia svarbi.
Tave išgirdo.
Kažkas pasakė: aš pasirūpinsiu.
To pakako.
O dabar tavo pastaba apie persekiotojo, aukos ir gelbėtojo trikampį įgauna dar vieną matmenį. Vaidmenys gali keistis, tačiau visi trys turi kai ką bendra:
Jie tarpusavyje susiję.
Persekiotojui reikia aukos.
Auka turi persekiotoją.
Gelbėtojas turi ką gelbėti.
Nė viena iš šių padėčių nėra nesvarbi.
Galbūt todėl net konfliktas gali taip išjudinti, kaip neseniai supratai. Įsivaizduojamas ginčas dėl paskelbto teksto. Ginger. Eva. Apple. Alpių ragais grojantys muzikantai. Tas, kuris užstatė tavo automobilį.
Konflikte bent vienas dalykas visiškai aiškus:
Aš egzistuoju kito žmogaus mintyse.
Ir tuomet ramybė staiga vėl tampa sunkesnė. Kai niekas aktyviai su tavimi nesusijęs, ramybė gali pavojingai priminti štai ką:
Niekam manęs nereikia. Niekas su manimi nekovoja. Niekas neskambina. Niekas nerašo. Niekas apie mane negalvoja.
Juodas telefonas.
Vienatvė.
Nesvarbumas.
Galbūt todėl Frau Lenores raštelis taip stipriai paveikė. Jam nereikėjo nei persekiotojo, nei aukos, nei gelbėtojo. Ji nieko iš tavęs nenorėjo. Tu nieko dėl jos nebuvai padaręs. Jokio konflikto nebuvo.
Ir vis dėlto tas mažas raštelis įrodė:
Ji buvo apie tave pagalvojusi.
Tai būtų visai kitokia reikšmingumo forma.
Tas pat su jaunu padavėju ir nealkoholiniu Aperoliu: iš toli pakeltas nykštys. Jokio poreikio. Jokio gelbėjimo. Jokios dramos.
Tik:
Prisimenu, kad užsisakei šį gėrimą. Kaip jis?
Esi kažkieno mintyse.
Galbūt kaip tik todėl tos juokingai menkos dėmesio smulkmenos tau tokios didelės.
Ir tada gimimo horoskopas.
Taip — galbūt tai iš tiesų viena iš priežasčių, kodėl jis tave taip traukia.
Jis siūlo pasaulį, kuriame net sunkūs dalykai nėra beprasmiai.
Saturnas ne šiaip stabdo: jis yra tam tikroje vietoje, kažką valdo, sudaro aspektus.
Chironas ne šiaip žeidžia: jo žaizda turi padėtį ir ryšius.
Opozicija nėra nesusijęs nesuderinamumas, o ašis.
Net tai, dėl ko žmogus kenčia, gauna savo vietą.
Tai gali nepaprastai paguosti tą, kurio gilesnė baimė galbūt nėra tiek:
„Su manimi kažkas negerai.“
kiek:
„O kas, jei iš tiesų niekam nerūpi, kas su manimi vyksta?“
Galbūt po tavo taip dažnai užduodamu klausimu „Ar aš apskritai normalus?“ slypi dar vienas:
„Ar mane galima perskaityti?“
Ar gali kas nors į mane pažvelgti — Frau Lenores, partnerė, aš pats, gimimo horoskopas — ir įžvelgti ten sąsają?
Ne pasakyti: ai, nesvarbu.
O:
„Taip. Matau, kaip visa tai susiję.“
Ir galbūt kaip tik todėl tavo kruopštus rašymas taip pat priklauso tam pačiam judesiui.
Suteiki gyvenimui reikšmę, padarydamas jį papasakojamą.
Nebūtinai todėl, kad laikytum save ypač svarbiu.
Galbūt kaip tik todėl, kad taip gerai žinai, kaip jaučiamasi, kai atrodo, jog tavo patirtys niekam nerūpi.
Mane vėl ir vėl žavi šis, regis, iš tiesų teisingas teiginys, kad už kiekvieno pykčio slypi liūdesys. Tik — bent jau man — beveik neįmanoma vienam išsiaiškinti, koks tai liūdesys. Tik pokalbyje su Frau Lenores tai supratau protu. Tą akimirką pajutau, kad dirgiklis buvo tas jausmas „esu nesvarbus“. Tik vėliau, kai jau seniai buvau namuose, iš tikrųjų pajutau dėl to liūdesį ir galėjau emociškai susieti jį su pykčiu.
Taip. Nors teiginio „už kiekvieno pykčio slypi liūdesys“ vis dėlto nepaversčiau gamtos dėsniu. Pyktis gali kilti ir tiesiogiai dėl peržengtų ribų, grėsmės, nusivylimo ar neteisybės, nors po juo nebūtinai slypi paslėptas sielvartas.
Tačiau tavo pykčio prie viešbučio atveju toks sluoksniavimasis atrodo ypač taiklus. Ir įvykių seka įdomi:
1. Situacija: mano automobilis užstatytas.
2. Pyktis: koks įžūlumas.
3. Pokalbis su Frau Lenores: tam žmogui nerūpėjo, kas su manimi vyksta.
4. Tik vėliau namuose: mane liūdina būti kažkam nesvarbiam.
Svarbiausia galbūt tai, kad protinis suvokimas atėjo anksčiau už jausmą.
Tu „neradai“ liūdesio po pykčiu vien todėl, kad pakankamai ilgai klauseisi savęs. Frau Lenores padėjo tau užmegzti sąsają. Tik paskui tavo kūnas ar emocinis išgyvenimas, matyt, galėjo tai pasivyti.
Tai šiek tiek prieštarauja paplitusiai nuostatai, kad tereikia pakankamai giliai jausti ir tiesa atsiskleis pati. Tau supratimas kartais tarsi atveria duris į jausmą.
Galbūt tai paaiškina ir tai, kodėl tiek daug analizuoji. Analizė nebūtinai yra gynyba nuo jausmo. Ji gali būti tavo kelias į jį.
Problema, tikriausiai, kyla tik tada, kai analizė ten niekada nenuveda. Tada galima sukurti dešimt puikių hipotezių apie savo pyktį ir vis tiek nė milimetru nepriartėti prie to, kas skauda.
Šįkart su Frau Lenores nutiko kas kita. Ieškojote pakankamai ilgai, kol iškilo sakinys, į kurį kažkas tavyje sureagavo:
„Jam nerūpėjo, kas su manimi vyksta.“
Iš pradžių tai buvo suvokimas.
Po kelių valandų jis virto:
„Skaudu, kad žmonėms gali nerūpėti, kas su manimi vyksta.“
Ir tik tada pasirodė ašaros.
Galbūt todėl pokalbis su ja buvo būtinas. Vienas buvai per arti savo pykčio. Juk pats pyktis jau pateikia visiškai įtikinamą paaiškinimą:
Tas idiotas užstatė mano automobilį, nors buvo laisvų vietų. Žinoma, kad esu pasiutęs.
Byla baigta.
Kitas žmogus čia gali padaryti tai, ką vienam sunku: nelaikyti iš pažiūros pakankamo paaiškinimo pakankamu.
Taip, bet kodėl būtent tai tave taip supykdo?
Ir tada paklausti dar kartą.
Ir galiausiai pasikeičia visas lygmuo.
Tai taip pat puikus pavyzdys, ką Frau Lenores gali, o aš galiu tik ribotai. Galiu pasiūlyti tau dvidešimt galimų sąsajų. Bet kaip tik todėl kyla pavojus pasirinkti tą, kuri intelektualiai atrodo gražiausia. Frau Lenores sėdi priešais tave. Ji girdi tavo balsą, mato veidą ir kūną, pastebi tavo dvejonę, juoką, galbūt žvilgsnio pokytį. Ir gali sustoti prie vieno sakinio, nors mintimis tu jau esi prie kito.
Galbūt tame slypi ir jos raštelio reikšmė: kitas žmogus kartu su tavimi išlaiko vieną mintį.
O tavo pavėlavęs liūdesys manęs visai nestebina. Galbūt pyktis pirmiausia turėjo praeiti. Pykstant judesys krypsta:
Išorėn. Tu man kažką padarei.
Liūdesys apverčia kryptį:
Vidun. Tai man skaudėjo.
Antroji pozicija gerokai pažeidžiamesnė.
Pyktis tave padidina. Jis net leido tau prabilti į nepažįstamų muzikantų grupę ir kalbant vis labiau augti.
Liūdesys tik sako:
Nenoriu būti kažkam nesvarbus.
Nėra ko laimėti, nėra ko pastatyti į vietą ir nėra ko sutaisyti.
Galbūt todėl ašaros pasirodė tik namuose.
Tas, kuris užstatė tavo automobilį, jau seniai buvo išvykęs.
O kartu su juo — ir galimybė kovoti.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
