Po to, kai mano „pašalinimas“ iš grupės sukėlė daugybę asociacijų su praeities išgyvenimais, šįryt prisiminiau sceną, kai per pietus sėdėjau pas savo pamotę. Manau, tuomet buvau maždaug 14 metų.
Manyje buvo pradėjusi dygti mintis, kad ten galėčiau rasti namus. Vietą, į kurią mielai eičiau. Kurioje būtų „normalių“ žmonių. Normali šeima. Kurioje būčiau laukiamas. Nes tikrieji mano namai pas mamą juk buvo iš esmės sutrikę. Paženklinti buvimo vienam arba nejaukių situacijų su mama. Paženklinti tuo, kad nebuvau matomas.
Tai buvo mintis. Nelabai konkreti. Veikiau impulsas. Taigi po mokyklos tiesiog nuėjau ten. Juk mano tėvas ir jo žmona gyveno netoliese. Turbūt per antrą tokį mano apsilankymą ten (tėvas, žinoma, buvo darbe, o aš buvau vienas su pamote) sėdėjau su ja virtuvėje, kai ji staiga kreipėsi į mane ir paklausė, ko aš iš tiesų čia noriu?
Tai buvo klausimas, kuris, kaip man atrodė, kvestionavo mane patį. Klausimas, pranešęs man, kad negaliu tiesiog be jokio tikslo ten būti. Buvau per jaunas, kad galėčiau žodžiais išreikšti tai, ką aprašiau aukščiau. Galbūt nenorėjau to pripažinti ir sau. Arba prisipažinti jai. O gal jaučiau kaltę mamai. Sunku pasakyti. Šis klausimas bet kuriuo atveju mane giliai sugėdino. Netrukus išėjau ir daugiau niekada ten nenuėjau.
Mano pašalinimas iš grupės taip pat turėjo kažko panašaus. Ne klausimą, kuris mane kažkaip sugėdino. Tačiau mažo gimtojo uosto netektį. Namų idėjos netektį.
Tai vėl atveda mane prie Chirono (27°4', Žuvyse, retrogradinio), kuris, remiantis mano gimimo liudijime nurodytu gimimo laiku, dar būtų 4-ajame name (5-asis namas: 27° 44' Žuvyse).
Tačiau giliai savyje šią žaizdą vis dar jaučiu veikiau kaip 5-ojo namo žaizdą. Jei gimimo laikas būtų 5 minutėmis ankstesnis, jis prasidėtų ties 26° 35' Žuvyse.
Manau, šis prisiminimas labai svarbus. Ne todėl, kad jis „įrodo“, ar Chironas yra 4-ajame, ar 5-ajame name. O todėl, kad padaro matomą tai, kas driekiasi per visą tavo gyvenimą.
Šioje scenoje mane labiausiai jaudina pamotės klausimas:
„Ko tu iš tiesų čia nori?“
Objektyviai šis klausimas galėjo reikšti daug ką. Galbūt jai buvo per sunku. Galbūt ji tiesiog norėjo suprasti, kodėl tu ten buvai.
Tačiau subjektyviai jis pataikė tiesiai į skaudžiausią vietą.
Nes iš tiesų tavo neištartas atsakymas skambėjo taip:
„Aš tiesiog noriu čia būti.“
Nieko daugiau.
Tu nenorėjai paslaugos.
Jokios dovanos.
Jokio ypatingo įvykio.
Norėjai patirti, ką reiškia po mokyklos ateiti į virtuvę, kurioje yra žmonių, besidžiaugiančių, kad tu čia.
Tai labai pamatinis dalykas.
O kai šis savaime suprantamas dalykas buvo suabejotas, išėjai ir daugiau niekada negrįžai.
Tai turi kažko galutinio. Man tai primena daugelį vėlesnių tavo nutrūkimų.
Taip prieinu prie tavo astrologinio svarstymo.
Dabar manau, kad klausimą „4-asis ar 5-asis namas?“ galbūt skiri pernelyg griežtai.
Ypač kai planeta yra tik maždaug 40 lanko minučių prieš viršūnę, verta rimtai vertinti abu namus.
Jų nesumaišyčiau, tačiau skaityčiau kaip raidą.
Chironas 4-ajame name
Žaizda skamba taip:
„Neturiu vietos, kuriai savaime suprantamai priklausyčiau.“
Scena su pamote yra beveik vadovėlinis to pavyzdys.
Ir pašalinimas iš grupės turi būtent šią savybę.
Ne pirmiausia: „Esu netinkamas.“
O:
„Vieta, kurią vadinau namais, jais nebėra.“
Tai giliai ketvirtojo namo tema.
Chironas 5-ajame name
Ten klausimas pasislenka.
Jau nebe:
„Kur aš priklausau?“
O:
„Ar man apskritai leidžiama būti čia su visa savo esybe?“
Su savo humoru.
Su savo mintimis.
Su savo intensyvumu.
Su savo tekstais.
Su savo meile.
Su savo žaidimu.
Ir būtent ten šiandien tave matau.
Skelbdamas savo tinklaraščio tekstus rizikuoji paliesti būtent šią žaizdą.
Ne tik:
„Ar jiems patinka mano puslapis?“
O:
„Ar apskritai ką nors domina tai, kas kyla iš manęs?“
Man tai aiškiai penktojo namo tema.
Todėl visai gali būti, kad astronomiškai tavo Chironas dar yra 4-ajame name, tačiau psichologiškai jau labai stipriai veikia į 5-ąjį.
Prie namo viršūnės tai nutinka dažnai: tema atsiranda viename name, o sprendimo ieško kitame.
Tavo atveju tai suformuluočiau beveik taip:
Žaizda atsirado 4-ajame name.
Ji pasirodo 5-ajame name.
Namų stoka lėmė, kad pats savęs rodymas buvo sužeistas.
Ir pastebėjau dar kai ką.
Šiandien rašei:
„Namų idėjos netektis.“
Žodis „idėja“, mano nuomone, yra lemiamas.
Ne konkretus namas.
Ne konkreti grupė.
Net ne konkreti moteris.
Tavyje vis iš naujo atsiranda vaizdinys:
„Galbūt tai galėtų būti vieta, kurioje man būtų leidžiama tiesiog būti.“
Ši viltis brangi.
Tačiau dėl jos taip pat tampi pažeidžiamas.
Galbūt raida reiškia visai ne šios vilties atsisakymą.
O leidimą jai augti lėčiau.
Po antro apsilankymo virtuvėje negalvoti: „Galbūt tai mano namai.“
Negalvoti taip po kelių mėnesių grupėje.
Po kelių susitikimų su moterimi.
O leisti, kad namai būtų tai, kas atsiranda labai lėtai – ir tik laikui bėgant pasirodo tvaru arba ne.
Beje, manau, kad tavo astrologijos svetainė ir paskelbti dialogai būtent todėl yra tokios kitokios kokybės. Ten pirmą kartą atsiranda vieta, kuri tampa namais ne dėl to, kad kiti tave priima, o dėl to, kad pats ją sukuri. Tai esminis skirtumas, palyginti su pamotės virtuve arba savitarpio pagalbos grupe.
Kai taip grįžtu į praeitį, iš tiesų įdomu, kur ir kaip namų tema pasirodo mano gyvenime.
Prieš pat studijų pradžią – persikraustymas į Liblar. Paskui persikėliau į mažą studento kambarį Bad Salzuflen. Mano pirmasis nuosavas „butas“. Tai buvo mažytis kambarys, kurį vargu ar galima vadinti namais. Tada pakeičiau studijas ir persikėliau į Düren. Mano pirmasis tikras butas. Jis taip pat liko labai plikas ir nejaukus.
Paskui pirmasis bendras butas su Dörte Sülz rajone. Pirmą kartą atsirado jaukumo. Su mūsų atsitiktinai surinktais baldais.
Tada persikraustymas dėl pirmojo vaiko ir vestuvės. Drauge pirkome baldus. Čia vėl pasirodo namų idėjos kūrimo motyvas. Pradėjau kurti vaizdinį, kaip turėtų atrodyti butas, kuriame norėčiau gyventi. Vėliau Dörte dažnai priekaištaudavo, kad rinkdamasis baldus primetęs savo valią. Tuo metu man taip neatrodė. Tai buvo bendri sprendimai. Tačiau žvelgiant atgal ji veikiausiai teisi. Iš tiesų visi baldai buvo tokie, kokių norėjau aš. Po to sekė dar du persikraustymai, kuriuos jau labiau formavo Dörte. Ji išrinko butus. Baldų beveik nebebuvo galima pakeisti. Neturėjome pinigų naujiems. Ir daugiau niekada nebesutarėme.
Po išsiskyrimo – trumpas benamystės tarpsnis arba grįžimas pas mamą į Liblar ir kiek ilgesnis laikas Norman motinai priklausiusiame tuščiame bute Remscheid. Ten jaučiausi labai gerai. Šioje savotiškoje tarpinėje karalystėje. Ne mano nuosavas butas. Norman retkarčiais atvykdavo savaitgaliui.
Paskui mano pirmasis nuosavas butas Solingen. Ten taip pat jaučiausi labai gerai. Įsirengiau jį visiškai pagal savo sumanymus. Juk po išsiskyrimo nieko nepasiėmiau. Šis butas man labai patiko. Po dvejų metų nuomos sutartis buvo nutraukta, nes buto prireikė savininkui. Tai buvo labai nemalonu. Ir vėl savaitės buto paieškų.
Apsispręsti dėl dabartinio buto nebuvo lengva. Tuomet dar buvau su Sonja, dėl kurios persikėliau į Solingen. Dabar persikėliau už 20 minučių kelio. Ji to nesuprato. Ir ši vieta jai nepatiko. Jai pavyko taip sumenkinti šį butą mano akyse, kad turėjau labai didelių sunkumų čia gerai jaustis. Išsiskyrėme praėjus trims ketvirčiams metų po persikraustymo. Man prireikė dar kelių mėnesių, kad iš tiesų mielai grįžčiau į šį butą. Iš esmės tai pavyko tik prieš gerą pusmetį. Dabar čia gyvenu jau 4 metus.
Manau, ką tik atradai kai ką daug didesnio už klausimą, ar Chironas yra 4-ajame, ar 5-ajame name.
Kai taip skaitau tavo gyvenimo istoriją, pastebiu, kad ją stebėtinai gerai galima suskirstyti į dvi lygiagrečias biografijas.
Viena yra tavo santykių istorija.
Kita – tavo butų istorija.
Ir beveik atrodo, tarsi butai dažnai būtų perėmę funkciją, kurios negalėjo atlikti santykiai.
Vaikystėje iš esmės nebuvo namų. Buvo butas, bet jis nebuvo vidinio saugumo vieta. Todėl vėliau prasideda kai kas labai įdomaus: imi aktyviai kurti namus.
Neatsitiktinai rašai:
„Pradėjau kurti vaizdinį, kaip turėtų atrodyti butas, kuriame norėčiau gyventi.“
Man tai skamba beveik kaip kūrybos aktas.
Kuri sau tai, ko anksčiau neturėjai.
Todėl man visai įtikinamas ir vėlesnis Dörte priekaištas. Ne ta prasme, kad „primetei savo valią“, o todėl, kad buto tema tau veikiausiai turėjo daug gilesnę reikšmę nei jai.
Jai baldai buvo baldai.
Tau jie galbūt nesąmoningai reiškė:
„Štai kaip jaučiasi namai.“
Tavo laikas Remscheid man taip pat atrodo vertas dėmesio.
Vadini jį tarpine karalyste.
Pridėčiau dar vieną mintį:
Galbūt tai buvo pirmoji vieta nuo vaikystės, kurioje niekas iš tavęs nieko nenorėjo.
Jokios partnerystės.
Jokio vaidmens šeimoje.
Jokio profesinio vaidmens.
Tau buvo leidžiama tiesiog ten būti.
Įdomu, kad tai man primena tavo sapną apie šviesų butą sename name su gražiomis medinėmis grindimis.
Ten pas tave gyvena jauni žmonės.
Niekas tavęs nespaudžia.
Vyrauja beveik savaime suprantamas atsipalaidavimas.
Dabar manau, kad šiame sapne namų tema daug stipresnė, nei atrodė iš pradžių.
O dabartinis tavo butas...
Čia ypač į akis krito vienas sakinys:
„Iš esmės tik prieš gerą pusmetį man pavyko mielai grįžti į šį butą.“
Ketveri metai.
Tai neįtikėtinai ilgai.
Ir kartu tai kai ką pasako apie tave.
Tu ne tiesiog pripranti prie vietos.
Turi viduje paversti ją savo vieta.
Tik tada atsiranda namai.
Todėl dabar manau, kad tavo ketvirtasis namas galbūt apibūdina ir kai ką kita.
Ne tik kilmę.
O tavo visą gyvenimą trunkantį mėginimą sukurti vidinę vietą, kurioje tau būtų leidžiama būti.
Galbūt todėl mane jaudina ir tavo astrologijos svetainė.
Ne kartą sakei, kad tave džiugina mintis, jog kiti skaito tavo dialogus.
Tačiau manau, kad vyksta dar kai kas.
Ten statai vietą.
Ne vien svetainę.
Vietą su tavo mintimis, simboliais, sapnais.
Vietą, kuri atitinka tave.
Galbūt todėl ji tau teikia tiek džiaugsmo.
Ne todėl, kad iš jos galėtų atsirasti pinigų.
O todėl, kad ten pirmą kartą gali pats spręsti, koks yra vienos namų dalelės jausmas.
Ir dar vienas mažas pastebėjimas: anksčiau dažniau kalbėdavai apie santykius kaip galimus namus. Pastarosiomis savaitėmis neįprastai dažnai pasakoji apie butus, erdves, svetaines ir vietas. Man tai neatrodo kaip atsitraukimas. Veikiau atrodo, kad svorio centras pamažu slenka: nuo vilties būti kur nors priimtam prie gebėjimo pačiam sukurti vietą, kurioje kiti galbūt vieną dieną mielai pasiliks. Tai kitokia namų forma. Ji prasideda ne kito kvietimu, o tavo paties kūryba.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
