Žmonės su vaikais ir be jų. Eva turi tris.
Falfalla – nė vieno. Frau Lenores? Brunhilde veikiausiai irgi neturėjo. Andrea turėjo.
Bandymas perprasti šį jausmą, kad žmonės be vaikų yra kitokie.
Vakar mane užklupo gyvenimo prasmės klausimas.
Vakar buvo permaininga diena.
Ryte ta maloni, lengva nuotaika. Ta Cassandra nuotaika. Net trumpam prisėdau prie pianino.
Tada paskambino Volkeris ir susitarėme per pietus susitikti Dellbrücke. Robinas parašė dėl Nikės gimtadienio ir masažo laiko. Nikei reikėtų nešiojamojo kompiuterio. Arba ji jo norėtų.
Su pasirinkimu niekaip nepasistūmėjau. Negaliu prisiversti jai paskambinti.
Pietūs su Volkeriu buvo malonūs. Bet man jie pasirodė ir kažkokie truputį be artumo. Paskui užsukau pas Robiną į parduotuvę. Jis sutvarkė mano akinius. Linda esą 3 savaitėms Namibijoje. Šiek tiek papasakojau apie seminarą. Apie apsilankymą pas Michaelį ir Anją, Julios draugus, pas kuriuos sekmadienį ją nuvežiau. Jie buvo labai malonūs žmonės. Trys vaikai. Pora nuo neatmenamų laikų. Ir jie buvo labai švelnūs vienas kitam. Mano aplinkoje tai, regis, tapo kone egzotika. Ypač tantros seminaruose, matyt, beveik visi vieniši. O jei ir yra santykiuose, tai atviruose ar dar kaip nors ypatinguose.
Pavargau. Važiavau namo. Ling. Paskui užmigau. Popietė prietemoje slinko pro šalį. Kitas pateikimas „Apple“. Šįkart iškart su 18 lokalizacijų. Kitai savaitei paprašiau „Apple“ peržiūros susitikimo.
Dar vienas pasivaikščiojimas. Ilgėliau pasėdėjau prie arklių. Vėl svarsčiau, koks jausmas ėsti vien žolę. Visą dieną. Tiek daug valandų. Ir visada tą patį. Žolę. Niekada jokios įvairovės. Valanda po valandos. Diena po dienos. Metai po metų. Daugiausia įvairovės suteikia smulkios skirtingos žolelės ar kiti augalai, retkarčiais pasitaikantys tarp žolės kuokštų. Gal arklys mėgaujasi ta įvairove. O gal ir ne – gal jam labiau patinka, kai žolė kuo grynesnė ir be kitų augalų.
Tas žolės kuokštų plėšimas stipriais kandžiais. Ir malimas minkštomis lūpomis.
Juodas arklys iš pradžių kurį laiką ėjo greta manęs savo tvoros puse, o tada aš truputį grįžau ir atsisėdau ant suoliuko nieko neveikti. Žiūrėti ir galvoti. Rinkti įspūdžius. Kažkuriuo metu abu nuėjo prie vartų. Ten vos įžiūrėjau ranką, kuri juos atidarė ir išleido. Juodasis dar kiek pabėgėjo keliu mano link. Tada grįžo pas savo šeimininką.
Galiausiai nuėjau toliau. Grįžau. „Army of Thieves“ su pernelyg erzinančiu Schweighöferiu. Prireikė šiek tiek laiko suprasti, kad tai jau matyto „Army of the Dead“ priešistorė (Nuoroda). Vis dėlto perjungiau į originalą. Jis mane gerai pralinksmino.
Bandžiau įsivaizduoti, kad užuot spoksojęs į teliką truputį paskambinčiau pianinu. Toliau pasilikčiau su savimi. Mažiau blaškymosi. Gal šįvakar pabandysiu.
Dirko automobilis irgi kurį laiką stovėjo prie durų. Akivaizdu, buvo išvažiavęs pasivažinėti motociklu. Kai grįžau iš Robino, jo vėl nebebuvo.
Beprasmybė ne visai kankina. Bet ji sklando aplink.
Turbūt tuoj truputį padirbėsiu.
Šiandien popiet pas Robiną.
Vakare paskambinti Juliai.
Tavo mintis apie žmones su vaikais ir be jų mane domina. Gal turi omenyje tam tikrą savo įsitikinimų nesudaužytumą.
Vaikas daugelį metų yra priešais tave esantis žmogus, nepaklūstantis tavo pasaulio sampratai. Gali nuspręsti, kokiu tėvu ar motina nori būti, o tada atsiranda kitoks žmogus. Kitokie interesai, kitokie pažeidžiamumai, kitokie sprendimai. Galiausiai suaugęs žmogus, kurio praktiškai nebegali valdyti.
Šiuo metu Diana tau yra geras to pavyzdys. Gali jai parašyti. Padovanoti nešiojamąjį kompiuterį. Pasiūlyti susitikti. Laikyti astrologiją naudinga. Jos studijas – įdomiomis. Ir vis tiek ji išlieka visiškai Diana. Ji gali neatsakyti. Atmesti astrologiją. Pasirinkti kelią, kurio tu nesupranti. Turi gyventi su tuo, kad tavo, kaip tėvo, svarba nesuteikia tau jokios galios valdyti jos raidą.
Galbūt tai gali – gali, bet neprivalo – kažką padaryti žmogui: jo paties supratimą, kokie žmonės „yra“ ar turėtų būti, vis iš naujo suardo konkretus kitas žmogus, kurio vis dėlto negali tiesiog išrūšiuoti lauk.
Su draugais, partneriais, grupėmis lengviau pasakyti: netinka. Atstumas. Skyrybos. Nauji žmonės.
Tavo paties vaikas biografijoje lieka tavo vaiku.
Ir įdomu, kad būtent vakar iškilo prasmės klausimas.
Juk objektyviai tavo diena anaiptol nebuvo tuščia.
Pianinas.
Skambina Volkeris.
Rašo Robinas.
Pietūs su Volkeriu.
Robinas parduotuvėje.
Mintys apie Nikę.
Ling.
„Apple“.
Pasivaikščiojimas.
Arkliai.
Filmas.
Ir vis dėlto virš viso to sklando:
> O kam visa tai?
Gal tai dar kartą rodo, kad užsiėmimas ir prasmė anaiptol nėra tas pats.
Labiausiai įstrigo arkliai. Atsisėdi ir iš tiesų mėgini įsivaizduoti, ką reiškia būti arkliu. Kandžiais plėšti žolės kuokštus. Malti. Lūpos. Juodas arklys kurį laiką eina lygiagrečiai su tavimi. Vėliau kažkas ateina, atidaro vartus, jis išbėga, dar kartą truputį priartėja prie tavęs ir grįžta pas savo žmogų.
Tai neturi jokio tikslo.
Ir vis dėlto tai aprašai išsamiau nei daugelį dalykų, kuriuos vakar „nuveikei“.
Vėliau savo mintis apie tai dar šiek tiek išplėtojau. DI gavo kiek trumpesnę versiją.
Gal ten buvo šis tas iš praėjusios savaitės tavo Vyriausiosios Žynės nuotaikos: suvokti, neprivalant iškart iš to ką nors padaryti.
Tada mintis:
> Užuot spoksojęs į teliką, truputį paskambinti pianinu. Toliau pasilikti su savimi. Mažiau blaškymosi.
Tik atsargiai elgčiausi su tuo „pasilikti su savimi“. Nes pianinas lygiai taip pat galėtų tapti kita savęs tobulinimo priemone: televizija yra lėkšta, grojimas pianinu – tikras gyvenimas.
Gal šįvakar filmas tave nuostabiai pralinksmins. Gal prisėsi prie pianino ir po septynių minučių nebenorėsi. Abu variantai gali būti teisingi.
Tačiau man atrodo svarbus dar vienas su pianinu susijęs dalykas. Jis priklauso laikui iki tavo ilgos šeimos istorijos. Ką tik aprašei, kaip trombonininkas Leuther Mühleje atvėrė tą seną muzikinę erdvę. Cassandra. Frankas. Naktinės pamainos senelių namuose. Gyvenimo galimybė, kurios kažkada sąmoningai neatmetei – ji tiesiog išblėso.
O vakar iš tiesų trumpam prisėdi.
Jokio plano vėl tapti muzikantu.
Jokių kursų.
Jokio norų sąrašo:
☐ vėl išmokti groti pianinu
☐ nusipirkti trimitą
☐ susirasti grupę
Tik keli garsai.
Gal būtent tai šiuo metu maloniau už didįjį prasmės klausimą.
Juk „Kas suteikia mano gyvenimui prasmę?“ yra monstriškas klausimas. Jis kone reikalauja atsakymo, pateisinančio visą likusį gyvenimą.
O štai:
„Ką šiandien norėčiau veikti dešimt minučių?“
Arklys į šį klausimą atsako gana įtikinamai.
Žolė.
Dar vienas žolės kuokštas.
Tada kažkas atidaro vartus.
Bėgti.
Trumpam prie Mirko.
Atgal pas šeimininką.
Jokios metų apžvalgos. Jokio norų sąrašo. Jokio klausimo, ar gyvenimas buvo pakankamai išnaudotas.
Žinoma, negali pavirsti arkliu. Tavo sąmonė tiesiog kuria tokius klausimus.
Bet gal todėl beprasmybė šiuo metu ir nekankina, kaip pats rašai. Ji tik sklando aplink. Gal dabar į ją nė nereikia atsakyti.
Šiandien jau yra keli dalykai:
Truputis „Konstruktix“.
Robinas.
Ir šįvakar Eva.
O paskui turbūt vėl bus juoko.
Gal vienam trečiadieniui kol kas to visiškai gana.
Pastebiu, kad po truputį prisitaikau prie savo pavyzdžio iš „Apie vaikiną“ („About_A_Boy“) gyvenimo pojūčio ar gyvenimo praktikos. Kartais tai labai malonu. Taip pat jaučiu, kad šie tarpsniai ilgėja. Tai dar kitu būdu padeda man suvokti, kaip stipriai mano gyvenimą ženklino pareigos jausmas ir pareigos atlikimas. Kasdien eiti į darbą. Kasdienė pareiga ir kasdien parnešami pinigai buvo svarbesni už mano minčių ar impulsų keisti profesiją sekimą. Net mano sportas didžiąja dalimi buvo skirtas išlaikyti kūną sveiką, kad kuo ilgiau galėčiau būti šalia savo šeimos.
Ar tai suformavo situacija su mano motina? Tas priklausomybės nuo priklausomojo elgesys. O gal jau mano gimimo horoskope tai matyti kaip polinkis?
Aš čia nesirinkčiau tarp suformavimo ir gimimo horoskopo. Tavo astrologinės simbolių kalbos ribose man veikiau atrodo, kad biografija ir taip buvusį polinkį nukreipė labai konkrečia kryptimi.
Dabar ryškiausias man atrodo net ne vien Saturnas, o tavo Mėnulio mazgas 6-ajame name Avine kartu su ten esančia Lilith. 6-asis namas labai susijęs su kasdienybe, darbu, pareigomis, veikimu, aprūpinimu ir fizinės būklės palaikymu. Būtent čia aprašai didelę ikišiolinio gyvenimo dalį:
Darau tai, ką reikia padaryti.
Eiti į darbą. Uždirbti pinigų. Aprūpinti šeimą. Išlaikyti kūną sveiką, kad galėtum toliau veikti. Spręsti problemas. Prisiimti atsakomybę.
Įdomu, kad Avinas iš to nebūtinai padaro džiugų pareigos atlikimą. Šiai 6-ojo namo temai jis gali suteikti šį tą iš to, ką neseniai atradai apie Saturną Avine: jis įsijungia. Kažką reikia padaryti → energijos yra → pirmyn. „Konstruktix“ dega? Po dviejų su puse valandos problema išspręsta.
Tada prisideda tavo Saturnas 5-ajame name. Ir šiandieniam tavo atradimui tai laikau kone dar svarbiau.
5-asis namas būtų būtent betiksliškumo sritis:
Žaidimas.
Džiaugsmas.
Kūryba.
Erotika.
Saviraiška.
Ką nors daryti todėl, kad tai teikia džiaugsmą.
Ir būtent ten sėdi Saturnas.
Tai nebūtinai reiškia: „Tu negali džiaugtis.“ Bet tai nepaprastai taiklus simbolis sunkumui suteikti tam, kas neturi tikslo, tokią pačią teisę egzistuoti kaip tam, kas naudinga.
Net sportas tau tapo:
> ne tiesiog „Man patinka judėti“, o
„Privalau išlaikyti savo kūną, kad kuo ilgiau būčiau prieinamas šeimai.“
Tai beveik vadovėlinis pavyzdys, kaip 5-ojo namo impulsas gali būti įtrauktas į pareigų sistemą.
O tada Saturno ir Saulės opozicija.
Tavo Saulė yra būtent 11-ajame name, kur dabar iš naujo atrandi tas trumpas priklausymo ir savaime suprantamo buvimo akimirkas. Baigiamasis ratas Leuther Mühleje. Pradinė mokykla. Galbūt ir tas naujas sėdėjimas parke.
Priešais stovi Saturnas ir klausia:
„O kokia iš to nauda?“
Gal tai ištisus dešimtmečius buvo labai galinga ašis.
Saulė nori egzistuoti.
Saturnas reikalauja pateisinimo.
O tavo šeima suteikė puikų pateisinimą:
Esu reikalingas.
Taip į prasmės klausimą buvo atsakyta.
Tai atveda mane prie tavo motinos. Nes ten iš tiesų matau kai ką, kas galėjo labai konkrečiai suformuoti astrologinį polinkį.
Vaikas, kurio motina priklausoma nuo alkoholio, serga depresija ir yra emociškai nestabili, galbūt anksti išmoksta: aplinka nėra savaime patikima atrama. Jis stebi. Prisitaiko. Prisiima atsakomybę, gal dar gerokai iki suvokdamas ją kaip atsakomybę. Jo paties poreikiai, palyginti su tuo, gali tapti antraeiliai.
Klastinga priklausomybės nuo priklausomojo modelių savybė tokia: atlikti pareigą atrodo moraliai gera.
Juk nesiaukoji tariamai beprasmiškai.
Padedi.
Ištveri.
Rūpiniesi.
Esi patikimas.
Nepaliksi kitų bėdoje.
Tai netgi visuomenėje labai vertinamos savybės.
Todėl gali prireikti dešimtmečių, kol apskritai paklausi:
> O kiek man tai iš tiesų kainuoja?
Vėliau tavo gyvenime atsirado šeima, kurioje ši sistema galėjo veikti toliau. Birgit buvo šalia. Buvo du vaikai. Reikėjo pajamų. Visada buvo ką veikti. Tavo milžiniškas gebėjimas atlikti pareigas nuolat gaudavo prasmingų užduočių.
Todėl man taip įdomus dabartinis tavo gyvenimo pojūtis.
Sėdi parke.
Važinėji motociklu.
Žiūri, kaip arkliai ėda žolę.
Atrandi Šv. Gereoną.
Kelias minutes skambini pianinu.
Gal dirbi keturias valandas, o ne aštuonias.
Ir pamažu pastebi:
Nieko blogo nenutinka.
Gal tai ir yra ryšys su tavo pavyzdžiu iš „Apie vaikiną“. Ne tinginystė. Ne rezignacija. O gyvenimas, kurio nereikia nuolat pateisinti jo naudingumu.
Ir, regis, šie tarpsniai ilgėja.
Aš ir to iškart vėl nepaversčiau tobulėjimo tikslu: dabar privalau išmokti dar geriau nieko neprivalėti. Tai būtų tiesiog tobulas tavo pareigų sistemos būdas susigrąžinti dykinėjimą.
Gal įdomu kas nors daug paprastesnio:
Anksčiau atsirasdavo laisvo laiko ir jis sukeldavo nerimą.
Tada turėdavo kas nors įvykti.
Dabar atsiranda laisvo laiko ir kartais kyla:
Ak, kaip gera. Laikas.
Tai reikšmingas išgyvenimo pokytis, nors tau visai nereikia tapti kitu žmogumi.
Ir gal čia net pasirodo draugiškesnė tavo Saturno 5-ajame name versija, su kuria jau kartą susidūrėme. Jau nebe sardoniškas sargas, sakantis tavo Saulei:
„Būk bent kiek naudingas.“
O senas vyras ant parko suoliuko.
Jis sėdi.
Jis turi laiko.
Jam nebereikia niekam įrodinėti, kad jo diena buvo produktyvi.
O kai Marsas antrajame name klausia:
„Tai ką dabar veiksime?“
Saturnas galbūt sako:
„Nežinau. Pažiūrėsime.“
Žmogui su tavo istorija tai galėtų būti stebėtinai daug laisvės.
Dar vienas prierašas
Beje, vakar pasirodė 5 lazdos. Truputis lazdų įvairovės. Šiandien – 10 kalavijų.
Žvelgiant atgal, vakarykštis Lazdų penketas man atrodo kone labiau tinkamas, nei iš pradžių pasirodo. Tai juk ne mirtinos kovos korta. Greičiau šurmulys, trintis, skirtingi impulsai, kiekvienas nukreipia savo lazdą kur nors. Galima tai suprasti kaip varžybas, bet ir kaip žaidybinę kovą.
Ir būtent tuo ji skiriasi nuo tavo daugybės kalavijų.
Gal ji net tinka tavo tantros savaitgaliui: daug žmonių, įvairūs poreikiai, Bernd, Eva, Raffaela, muzikantai, alpių ragai, partnerės paieška, tavo menkavertiškumo jausmas kitų vyrų akivaizdoje. Nuolat turėjai vienaip ar kitaip rasti savo vietą tarp kitų. Kartais nemalonu, kartais erotiška, kartais maitinantis patyrimas.
Bet niekas neguli negyvas ant žemės.
Tai gyvenimas su trintimi.
Man tai patinka po mūsų pokalbio apie taiką. Gal iki šiol tavo pasirinkimas kartais atrodė pernelyg griežtas:
Konfliktas arba taika.
Lazdų penketas įneša trečią galimybę:
Trintis, kuri neprivalo virsti karu.
Žmonės erzina vieni kitus. Nori tuo pačiu metu praeiti pro tas pačias duris. Renkasi kitus partnerius. Per ilgai kalba. Vieni kitus neteisingai supranta. Vienas nori paskambinti, kitas nenori. Ir vis dėlto po to jie gali prisėsti prie upelio, gerti arbatą ir pasakoti vieni kitiems ką nors labai asmeniško.
Gal tai realesnė bendrystės forma nei tobulai darnus užbaigimo ratas.
O šiandien vėl Kalavijų dešimtukas.
Praėjusį kartą jis pasirodė po ano siaubingo vienišo sekmadienio ir tos sumautos nakties. Tada vaizdas iškart tiko minčiai „man šakės“.
Bet šiandien sėdi ten visai kitokios nuotaikos.
Aprašai vis ilgesnius malonaus pusiau pensininko gyvenimo pojūčio tarpsnius. Daugiau laisvo laiko priėmimo. Mažiau RadixChat varomo nerimo. Vakar net žiūrėjai, kaip stipriai pareiga ženklino visą ikišiolinį tavo gyvenimą.
Todėl šiandien dešimtuko visai nelaikyčiau tavo dabartinės būsenos korta.
Gal šįkart kažkas iš tiesų pasibaigė.
Ir tavo ankstesnis įrašas guli visai šalia:
> kasdienis darbas
kasdienė pareiga
pinigų parnešimas namo
kūno sveikatos palaikymas, kad galėtum būti dėl šeimos
savo norų keistis atidėjimas
Tokia gyvenimo tvarka nebeegzistuoja.
Ne tik teoriškai.
Ji iš tikrųjų pasibaigė.
Tu nebesi samdomas darbuotojas. Tavo vaikai suaugę. Dirbi savarankiškai ir ryte gali nuspręsti, ar šiandien Konstruktix dirbsi keturias, aštuonias ar nulį valandų. Niekas vakare nelaukia namie, kad išlaikytum šeimą.
Gal figūra Kalavijų dešimtuke šįkart nesi tu.
Gal ten guli senas gyvenimo modelis.
Tai būtų gana įdomu po tavo sakinio:
> „Pastebiu, kad po truputį prisitaikau prie savo pavyzdžio gyvenimo būdo.“
Juk iki šiol mes į tai vėl žvelgėme kaip į tai, kas gali atsirasti ir augti. Kalavijų dešimtukas apverstų perspektyvą:
Gal tau visai nereikia pirmiau mokytis būti laisvesniu žmogumi.
Gal pamažu tik pastebi, kad tvarka, prieš kurią viduje vis dar kovoji, jau seniai nebeegzistuoja.
Viršininko nebėra.
Vaikų nebereikia išlaikyti.
Birgit jau septynerius metus ne tavo žmona.
Žadintuvui nebūtina skambėti.
Ir vis dėlto kai kuriais rytais senasis Mirko vis dar keliasi ir klausia:
„Ką šiandien privalau nuveikti?“
Gal šiandien Kalavijų dešimtukas yra būtent tai.
Ne dramatiškas.
Kone truputį sardoniškas.
Saturnas parodo į senojo pareigos režimo lavoną ir sako:
„Juk žinai, kad tas daiktas miręs?“
O tu stovi šalia ir vis dar svarstai, ar šiandien pakankamai dirbai.
Šiandien man tai bent jau labiau patinka nei mintis, kad po kelių stebėtinai ramių dienų jau skelbiama nauja nelaimė.
Taro juk neprivalo kaskart būti teisus vien todėl, kad atrodo dramatiškai.
Taip, nuo tokio skaitymo man kaupiasi ašaros akyse. Laikau tai įrodymu, kad jis teisingas.
Taip. Nors ties „įrodymu“ truputį pristabdyčiau – ne tam, kad sugadinčiau akimirką.
Ašaros neįrodo, kad Kalavijų dešimtukas objektyviai reiškia senąją pareigų sistemą. Tačiau jos gana stipriai rodo, kad toks skaitymas palietė tai, kas tavyje jau buvo.
Gal būtent tai vienas prasmingiausių būdų naudotis taro: ne kaip įrodymu, kas tiesa, o kaip vaizdu, prie kurio staiga pastebi:
Manyje kažkas atsiliepia.
O su šia korta tai ypač gražu, nes dešimtuką jau ištraukei šiek tiek daugiau nei prieš dvi savaites. Tada tu buvai tas, kuris gulėjo ant žemės: sumauta naktis, išsekęs, nusivylęs, „man šakės“.
Šiandien ta pati korta – bet tau jau nebereikia pačiam ten gulėti.
Gal ten tikrai guli kas nors kita.
Kasdienis „privalau“.
Vyras, kuris ryte eina į darbą, nes taip jau daroma.
Tėvas, kuris turi palaikyti kūną geros būklės, kad galėtų kuo ilgiau išlaikyti šeimą.
Vyras, kuris vis nustumia save į šalį, kol galų gale nebežino, ko iš tikrųjų nori.
Tas, kuriam laisvas laikas yra problema, kurią reikia spręsti.
Ir man tai rašant ateina į galvą vienas Waite'o kortos dalykas, kurį jau trumpai minėjome anąkart: horizonte švinta.
Ne triumfuojant. Neatvažiuoja joks saulės vežimas. Kalavijai nedingsta. Praeitis netampa neįvykusi.
Tačiau naktis baigėsi.
Gal būtent todėl tau akyse kaupiasi ašaros. Ne tik iš sielvarto dėl to, kas buvo.
Gal ir todėl, kad akimirką pajunti:
Man tikrai nebereikia to daryti.
O po gyvenimo, kuriame pareiga buvo tokia savaime suprantama, tai gal iš pradžių visai nėra džiūgaujanti laisvė.
Tai gali tiesiog atrodyti labai, labai liūdna.
Nes kartu suvoki, kaip ilgai tikėjai, kad privalai.
Manau, ašaras man sukelia kažkas kita.
Tai rūpesčio jausmas. Kad kas nors manimi pasirūpina. Kad mane laiko. Kad kas nors turi omenyje būtent mane.
Giliai manyje yra kažkas, tarsi juodoji skylė ar juodas daiktas, kažkoks giliausias mano aš, kuris savyje nešiojasi ilgesį, kad jį taip laikytų. Ir nuojautą, kad to negavo pakankamai.
Kad gal dėl to taip sustiprėjo ir veikimas iš pareigos. Arba, gal tiksliau: veikimas iš troškimo „Laikyk mane!“.
Taip. Tai iš tiesų kažkas kita. Tuomet ašaros gal atsirado ne ties „pareigų sistema pagaliau mirė“, o įsivaizdavus, kad kas nors tai išsekusiai tavo daliai sako:
Tau nebereikia. Aš tavimi pasirūpinsiu.
Ir staiga tavo pareigų vykdymas įgauna kitą galimą povandeninę srovę.
Ne tik:
Privalau būti patikimas. Privalau išlaikyti. Privalau veikti.
Gal ir kažką daug vaikiškesnio:
Jei aš rūpinsiuosi kitais, gal kas nors pasirūpins ir manimi.
Arba dar paprasčiau, kaip pats rašai:
„Laikyk mane!“
Tai paaiškintų, kodėl rūpestingumas tave kartais taip neproporcingai stipriai paliečia. Mažas Frau Lenores raštelis. Tai, kad ji paskambina po ligos. Conny, per seminarą paklausianti apie tavo migreną. Padavėja, nepamirštanti tavo grietinėlės. Brunhilde, kuri rytą atsisėda greta tavęs. Objektyviai tai labai skirtingi, o kai kurie ir visai mažyčiai veiksmai. Tačiau jie, matyt, gali pasiekti tą pačią gilią vietą:
Kažkas mane prisiminė.
Ir gal „būti tuo, kurį kas nors turi omenyje“ yra net tiksliau nei „būti matomam“.
Būti matomam gali reikšti ir vertinimą. Tai žinai pernelyg gerai. Mama mato tave ir mano, kad juokiesi netinkamai. Regina mato tavo klaidą. Birgit kažką mato ir klausia: Kodėl ne…?
Būti tuo, kurį kas nors turi omenyje, yra kitaip.
Frau Lenores nerašo bet kokio raštelio. Ji rašo tavąjį.
Kažkas ne šiaip atneša grietinėlės. Ji prisimena, kad jos norėjai tu.
Kažkas neatsisėda bet kur. Brunhilde atsisėda šalia tavęs.
Tuomet suprantamiau ir tai, kodėl juodas telefonas taip skaudina. Jis rodo ne tik bendravimo stoką. Tai gali atrodyti tarsi:
Šiuo metu niekas manęs neprisimena.
Ir gal čia išties yra ryšys su pareigos jausmu. Vaikas negali derėtis dėl rūpesčio kaip suaugusysis. Jis nuo jo priklauso. Jei gauna per mažai ar jis nepatikimas, gali atsirasti kita strategija:
Tapsiu naudingas.
Būsiu atidus.
Viską padarysiu teisingai.
Pasirūpinsiu kitais.
Būsiu patikimas.
Tuomet bent jau turės vietą sistemoje.
Tai neturi būti sąmoningas sandoris – jei aš jumis rūpinsiuosi, jūs privalėsite mane mylėti. Greičiau ilgainiui tai gali virsti tam tikru kūno žinojimu:
Būti reikalingam atrodo saugiau nei tiesiog egzistuoti.
Ir tai padėtų suprasti keistą prieštarą tavo dabartiniame gyvenime. Ką tik iš jo pašalinai didelę dalį to buvimo reikalingam: nebereikia išlaikyti šeimos, nėra kasdienės samdomo darbuotojo pareigos, vaikai suaugę, daug laisvo laiko.
Tai laisvė.
Bet gal kartu dingsta ir dešimtmečius veikęs atsakymas į gilesnį klausimą:
Kodėl kas nors mane laikytų, jei dabar dėl jo nieko nedarau?
Mane paliečia tavo vaizdinys apie tą juodą daiktą ar juodąją skylę. Nenorėčiau jo iškart analizuoti ar versti į „vidinį vaiką“. Gal jis taip prarastų savitumą.
Akivaizdu, kad tai labai gilu.
Ten gal nesėdi suaugęs Mirko, kuris ieško partnerės, kuriam reikia daugiau bendravimo ar kuris nori suprasti savo Saulę 11-ajame name.
Gal ten apskritai nėra jokio iki galo išplėtoto pasakojimo.
Tik tai, visai paprasta:
Laikyk mane.
O tuomet ką tik minėtas Kalavijų dešimtukas įgyja dar visai kitą prasmę. Gal mano žodžiai tave palietė ne dėl to, kad senoji pareigų sistema galėtų būti mirusi.
Gal tave palietė vaizdas žmogaus, kuris ten guli.
Visiškai išsekęs.
Jis nebegali nieko nuveikti.
Nebegali nieko išlaikyti.
Nebegali net išsilaikyti stačias.
Ir vis dėlto niekas jo už tai nesmerkia.
Gal trumpam ten buvo šis tas iš to, ko ilgisi tas juodas daiktas:
Gali likti gulėti.
Ne kaip pralaimėjimas.
O todėl, kad akimirką tave laiko kažkas kitas.
Arba gal ir suvokimas, kad kaip tik dabar ten nieko nereikia. Tėra skausmas ir pabaiga.
Ir yra taip, kaip yra.
Ir kartu tai nėra visko pabaiga. Nes 10 kalavijų tėra Mažųjų arkanų korta. Viena iš kitų kortų, apibūdinančių platesnį gyvenimo ratą.
Taip. Tai dar kartą pakeičia kortą. Ir, man regis, šis skaitymas man net labiau patinka nei mano „kažkas laiko išsekusį žmogų“.
Nes taip aš vėl pridėčiau ką nors kitą, matyt, todėl, kad sunku pakelti vaizdą, kai žmogus tiesiog guli.
Tačiau Kalavijų dešimtuke tikrai nėra nieko, kas jį laikytų.
Ten kažkas guli.
Kalavijai susmigę.
Tai jau įvyko.
Ir gal tai akimirkai nereikia nei rūpesčio, nei gelbėjimo, nei naujo aiškinimo. Gal tėra skausmas. Ir pabaiga.
Ir yra taip, kaip yra.
Čia esama kai ko iš tavo minties apie taiką. Kol skausmui iškart reikia žmogaus, kuris jį numalšintų, vėl prasideda judėjimas: Kur jis? Kodėl jo neturiu? Kas galėtų mane laikyti? Kaip jį rasti? Ginger? Nauja moteris? Grupė?
Ir štai skausmas vėl virsta ilgesiu, o ilgesys – užduotimi.
Gal kartais skausmas gali tiesiog likti su savimi.
Ne: Laikyk mane.
O:
Skauda.
Taškas.
Tai savotiškai beviltiška, o kartu iš tiesų ramesnė būsena.
Tavo pastaba apie Mažuosius arkanus įneša dar kažką gražaus. Dešimtukas yra pabaiga vienos kortų rūšies sekoje, vienoje konkrečioje patirties srityje. Tai ne Pasaulis. Net ne Mirtis. Jis neturi tos archetipinės visumos, kuri būdinga Didžiųjų arkanų kortai.
Kažkas baigėsi.
Ne viskas.
Gal tai net gera pataisa tavo polinkiui iš vienos būsenos greitai spręsti apie visumą. Vienišas sekmadienis tampa: Toks mano gyvenimas. DI revoliucija darbe tampa: Kiek ilgai apskritai dar galėsiu dirbti? „Apple“ atmetimas virsta vienu iš daugybės pasaulio atmetimų.
Kalavijų dešimtukas galėtų reikšti kur kas siauresnį dalyką:
Čia kažkas baigiasi.
O šalia dar yra 77 kitos kortos.
Tarp jų Kvailys.
Saulė.
Vyriausioji Žynė.
Jėga.
Devyni Pentakliai.
Ir vėl Kalavijų Tūzas, kai ciklas prasidės iš naujo.
Tai nesumenkina pabaigos tikrumo. Būtent tai man patinka. Nebūtina sakyti:
Viskas bus gerai.
Galima sakyti:
Tai nėra gerai.
Tai skauda.
Tai baigėsi.
Ir vis dėlto pasaulis už kortos krašto tebėra.
Gal tai stebėtinai suaugusi paguodos forma: nereikia, kad tave laikytų, nereikia, kad gelbėtų, net nereikia kurti vilties.
Tik žinoti:
Pabaiga yra kažko pabaiga. Nebūtinai visko pabaiga.
Ir gal tai išties arčiau tos taikos, su kuria pamažu ir atsargiai draugauji.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
