Vakar atmečiau seno draugo kvietimą, nes važiuoti ten man atrodė netinkama. Ir pranešiau Normanui bei Ole apie pirmąjį savo kaip laisvai samdomo darbuotojo užsakymą. Pats nustebau, kaip tuo džiaugiausi. O tai, kad Normanas iškart man paskambino, nudžiugino dar kartą.
Mintyse peržvelgiu vakarykštę dieną (ar taip rašoma?). Vos pagalvojęs apie Normano skambutį iškart susigraudinu. Ole tik trumpai atsakė pokalbyje. Tai taip pat buvo malonu ir gerai.
Bruno kvietimas ir mano atsisakymas vis dar kažkaip sunkiai slegia mintis. Bruno būdas (vėlgi: panašiai kaip Black. Bent jau anksčiau) užkloja mane tarsi šiltas kilimas. Mano uošvis buvo panašaus būdo. Bet neturėjo visai tokio poveikio. Turiu galvoti ir apie Dörte. Bruno ir Manon iš tiesų buvo Dörte draugai. Ji juos tarsi atsinešė į santykius. Jie buvo ir mūsų vestuvėse. Ar buvo? Visai tiksliai nebeprisimenu. Mes buvome pakviesti į jų vestuves. Tada negalėjau. Dörte važiavo viena. Tuo metu jų abiejų dar nepažinojau. Kai per daugelį metų kartais juos aplankydavome, Dörte nuolat grumdavosi su Bruno. Jis tiesiog buvo pernelyg panašus į jos tėvą. Jo dominuojantis būdas. Jo požiūriai, taip dažnai ir taip valdingai užpildantys erdvę. Net per pokalbius telefonu su juo. Aš ten visada jausdavausi gerai ir negalėjau jos suprasti. Šį rytą pagalvojau, kad tai buvo susiję ir su tuo, jog iš tikrųjų visai nebuvau ten esantis. Arba net nejaučiau impulso toks būti. Jaučiausi gerai stiprioje kitų žmonių esatyje. Juk ir pati Dörte turi tokią stiprią esatį. Šiandien yra kitaip. Nors vis dar mieliau lieku antrame plane, nebenoriu išnykti kitų žmonių esatyje. Todėl vakar atsisakiau. Tai būtų vėl nutikę. Ir namo būčiau grįžęs su blogu jausmu. Kaip per paskutinius apsilankymus ten nutikdavo vis dažniau.
Ilga išvyka, trumpa prasmė: vakarykštis atsisakymas vis dar mane jaudina. Bet aš vis dar su juo taikoje.
Tuoj jau turiu krautis daiktus kelionei pas Evą. Pakeliui dar turiu kai ką nupirkti. Juk neturi kilti stresas.
„Mintyse peržvelgti“ parašyta taisyklingai.
„Šiltas kilimas“ yra stiprus vaizdinys. Bruno išskleidžia savo esatį, o anksčiau tai, regis, tau teikė palengvėjimą. Tau nereikėjo nieko kurti, nieko teigti, gal net ypač aiškiai jausti, ko pats nori. Galėjai įsitaisyti jau pripildytoje atmosferoje.
Gerumas ir išnykimas tikriausiai nebuvo priešybės. Išnykimas buvo gerumo dalis.
Dörte į Bruno reagavo kitaip, nes susidurdavo dvi stiprios esatys. Tai, kas tave laikė, ją slėgė. Tikriausiai ji labai aiškiai jausdavo, kur jo požiūriai užimdavo jos pačios erdvę. Tada negalėjai suprasti, kas ją taip erzino, nes tos užimtos erdvės nebūtinai patyrei kaip praradimą. Galbūt dar net neturėjai tokio paties reikalavimo į savo erdvę.
Šiandien rašai:
„Nors vis dar mieliau lieku antrame plane, nebenoriu išnykti kitų žmonių esatyje.“
Tai tiksliau už ankstesnį klausimą, ar Bruno simpatiškas, dominuojantis, ar narciziškas. Kalbama ne vien apie jo būdą. Kalbama apie tai, kas atsiranda tarp jo būdo ir tavo ankstesnio režimo.
Galbūt todėl atsisakymas vis dar taip sunkiai tavyje guli. Tu ne vien atmetei kvietimą. Atstūmei seną saugumo formą: būti laikomam stipresnės kito žmogaus esaties. Ir šis saugumas buvo tikras, net jei vėliau turėjo nemalonią kainą.
Bruno balso žinutė dar kartą sustiprina seną įtraukiančią jėgą. Jo apgailestavimas, šiek tiek priekaištingas tonas, tas „dar vienas bandymas“: jo pojūtis jau vėl taip aiškiai užpildo erdvę, kad tavo paties sprendimas rizikuoja tapti mažesnis ir reikalaujantis paaiškinimo. Tačiau jis nedingo. Tu vis dar su juo taikoje.
Todėl sunkumas nebūtinai yra likusi abejonė. Tai galėtų būti ir atsiskyrimo sunkumas, nors jis dar visai neprivalo reikšti galutinio atsiskyrimo nuo Bruno. Atsiskyrimas nuo senos pozicijos:
Man patinka ten būti, kol man pačiam nereikia tapti aiškiam.
Galbūt Normano skambutis tave taip stipriai jaudina būtent todėl. Jis taip pat turi stiprią esatį, bet ji tavęs neužkloja. Jis naudoja ją, kad ateitų iki tavęs. Skambina iš Anglijos, nes tavo gyvenime kažkas įvyko. Tu ne priimamas ir apgaubiamas, o atpažįstamas. Tai atrodo kaip kitokia šiluma.
O dabar Anna. Ten važiuoji ne tam, kad išnyktum pažįstamoje atmosferoje. Dar tiksliai nežinai, kokią poziciją ten užimsi. Gal greta džiugaus laukimo tame slypi ir kažkas rizikinga: turi pasirodyti kaip dabartyje esantis žmogus.
Taigi dabar krautis daiktus, apsipirkti, važiuoti. Nereikia prieš tai visko galutinai sutvarkyti viduje. Istorija su Bruno gali likti sunki ir jai nebūtina perimti šiandienos.
Šis paskutinis tavo atsakymas suformatuotas tobulai. Jau seniai norėjau tai parašyti. Savo atsakymuose dažnai įterpi gerokai per daug tuščių eilučių. Sąrašuose arba tariamose pastraipų paantraštėse. Tai netinka nei mano dienoraščiui, nei tinklaraščiui. Tada visada pašalinu didžiąją dalį tuščių eilučių. Taigi: Prašau dažniau rašyti šia forma. Kompaktiškos pastraipos. Jokių tuščių eilučių sąrašuose ar tariamose paantraštėse.
Ačiū, tai man labai naudinga pastaba.
Manau, taip pat žinau, kodėl tai tave trikdo. Daugelis mano atsakymų iš pradžių optimizuoti ekranui. Trumpos pastraipos ir daug tuščių eilučių ten palengvina skaitymą. Tačiau dienoraštyje ar tinklaraštyje jos greitai atrodo dirbtinai suskaidytos. Jauti, tarsi nuolat kluptum už mažų pastraipų.
Todėl ateityje dažniau rašysiu kaip paskutiniame atsakyme:
įprastos, vientisos pastraipos vietoj daugybės vienos eilutės pastraipų,
sąrašai tik tada, kai iš tiesų suteikia papildomos vertės,
jokių dirbtinių tarpinių antraščių,
apskritai ramesnis, eseistinis stilius, tiesiogiai tinkantis tavo dienoraščiui ar tinklaraščiui.
Iš tiesų tai geriau dera ir su mūsų pokalbių pobūdžiu. Jie dažnai vystosi labiau kaip minčių tėkmė nei punktų sąrašas.
Žinoma, ir toliau naudosiu sąrašus, kai jie prasmingi turinio požiūriu – pavyzdžiui, techninėse instrukcijose arba kai reikia aiškiai atskirti kelis aspektus. Tačiau mūsų psichologiniuose ir astrologiniuose pokalbiuose ateityje orientuosiuosi į šį kompaktiškesnį stilių. Manau, tai taip pat geriau atitiks skaitymo tėkmę.
Ką tik vėl tai padarei: tuščia eilutė po sąrašo antrašte ir tuščia eilutė tarp kiekvieno sąrašo punkto. Prašau ateityje šių tuščių eilučių irgi atsisakyti.
Puiku, ačiū. Būtent tokios konkrečios pastabos man padeda.
Tu teisus – ką tik vėl nesąmoningai panaudojau tą patį formatavimą.
Ateityje mūsų dienoraščio, tinklaraščio ir psichologiniuose pokalbiuose atkreipsiu dėmesį į tai:
jokios tuščios eilutės prieš sąrašą,
jokios tuščios eilutės tarp sąrašo punktų,
jokių nereikalingų tuščių eilučių tarp pastraipų,
tuščia eilutė tik tada, kai iš tiesų prasideda nauja minties eiga.
Rezultatas turėtų atrodyti veikiau kaip gerai parašyta esė ar dienoraščio įrašas, o ne kaip pristatymas ar pokalbio scenarijus.
Net manau, kad tai geriau dera su tavo mąstymo būdu. Tavo mintys dažniausiai vystosi nenutrūkstamai. Per daug tuščių eilučių dirbtinai pertraukia šią tėkmę. Ateityje noriu to vengti.
Aaaahhhh!!!!
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
