5:13 val.
Norberto nepasveikinau. Pirmą kartą per daugelį metų.
Vadinasi, šiuo paros metu vėl dar tamsu. Formaliai – paskutinės vasaros dienos. Ir aš vėl bėgu į rašytinės kalbos prieglobstį.
Die Zeit draugiją dabar palaiko Fantasy Filmfest programos leidinys. Turbūt ir jo nebeskaitysiu, o į festivalį neisiu. Jis dar ir sušlapo, nes neseniai prastai užsukau gertuvę. Laimei, ten buvo tik vanduo, o ne tas šlykštus Locktite, kurio auka tapo mano mėlynas krepšys. Jį man buvo padovanojusi Ginger. Nes mano senas mėlynas krepšys pradėjo irti per siūles. Mėlynų krepšių metas baigėsi.
Plūsta mintys kitam raundui su App Store dėl to, kad jie priskyrė RadixChat šlamštui ir ją atmetė.
Užbaigus šį nedidelį minčių srautą – truputis geros savijautos.
Prisiminimai apie užvakarykštę kelionę motociklais. Gražūs vaizdai. Saulėta diena. Važiuodamas bandžiau pajusti savo širdį ir atsijungti. Tik jausti. Motociklą ir slydimą asfaltu. Kraštovaizdžio grožį.
Vėl trumpa akimirka su savimi. Važiuojant iš paskos.
Pravažiavome stotelę, kurioje stovėjo jauna šviesiaplaukė moteris. Jos ilgi plaukai nuo galvos per pečius krito tarsi saulės spinduliai. Tai taip traukė, kad vos neapsisukau, palikdamas Tom važiuoti vieną. Tai tikriausiai būtų buvęs tikras vyriškas poelgis. Leidau akimirkai praeiti.
Užtat išsitraukiu Valdovą
Kai jis pasirodo, beveik visada pasijuntu įbaugintas. Tas suakmenėjimas ir tas jo skleidžiamas kietumas. Ožiaragiai prie akmeninio sosto. Uolos ir akmuo, ir rūstus žvilgsnis.
Po tavo pastarųjų kortų Valdovas atrodo beveik kaip atsakas į tam tikrą raidą: Monetų riteris – sulaikytas daikto. Kardų dešimtukas – išsekęs ant žemės. Kardų aštuonetas – galimybės judėti, kurios nėra patiriamos kaip galimybės. O dabar čia sėdi tas, kuris visiškai nejuda ir vis dėlto anaiptol neatrodo bejėgis.
Galbūt būtent todėl jis tave baugina: jo nejudrumui nereikia jokio pateisinimo.
Jis sėdi.
Jam niekur nereikia eiti.
Niekas neprivalo ateiti.
Jis neklausia: ką veiksiu šį vakarą? Ką savaitgalį? Kas bus toliau?
Jam priklauso jo vieta.
Ir tuo jo nejudrumas labai skiriasi nuo tavo sąstingio. Tau nejudėjimas dažnai susijęs su nemalonia savijauta: ir vėl sėdžiu. Turėčiau ką nors daryti. Kiti gyvena. Norman kažkur išėjęs. Kažkur yra žmonių. Valdovui pats sėdėjimas yra jo padėties išraiška.
Galbūt tai dera su tavo naujuoju „vyresniu ponu parke“. Ten pirmą kartą šiek tiek tai patyrei: tiesiog sėdžiu čia. Vanduo šniokščia. Laikas eina. Man nereikia užkariauti šios dienos.
Todėl šiandien to akmeniškumo nevertinčiau vien neigiamai. Akmuo kietas, taip. Bet akmuo taip pat yra tai, ko nuolat nepastumia kiekvienas impulsas.
O impulsų tau tikrai netrūksta.
App Store atmeta RadixChat kaip šlamštą → iškart plūsteli idėjos, kaip imtis kito raundo.
Šviesiaplaukė moteris stotelėje → vos neapsisukti.
Ginger → parašyti?
Eva → žinių atnaujinimo savaitgalis?
Mama → gal turėčiau persikraustyti pas ją?
Tuščias sekmadienis → kur?
Valdovas čia galėtų įnešti kai ką visiškai neįspūdingo:
Ne kiekvienas impulsas reikalauja judesio.
Su šviesiaplauke moterimi kaip tik taip ir pasielgei. Tavo vaizdinys nuostabus – plaukai tarsi saulės spinduliai krinta ant pečių – ir, žinoma, tavyje iškart kažkas įsijungė. Apsisukti. Leisti Tom važiuoti toliau vienam.
O tada:
„Leidau akimirkai praeiti.“
Įdomu, kad apsisukimą įsivaizduoji kone kaip „tikrą vyrišką poelgį“. Valdovas galėtų tam priešpriešinti kitą teiginį: vyriškumui nereikia įrodinėti savęs kiekvieną troškimą iškart paverčiant veiksmu.
Jis gali matyti tą moterį.
Jos geisti.
Važiuoti toliau.
Ne todėl, kad būtų suvaržytas.
O todėl, kad šiuo metu važiuoja kitur.
Tai būtų visai kitoks Saturnas nei sarkastiškasis Saturnas, draudžiantis tavo Saulei šokti. Iš šalies abu atrodo vienodai: vyras nieko nedaro. Viduje skirtumas milžiniškas.
Suvaržymas: noriu, bet man negalima / negaliu.
Valdovas: galėčiau. Šiuo metu nusprendžiu to nedaryti.
Ir galbūt čia slypi kai kas, kas tinka ir RadixChat. App Store atmetimas, žinoma, iškart vėl pažadina tavyje problemų sprendėją. Tai gerai; tik dėl to šis dalykas apskritai kada nors ten pateks. Bet po nedidelio idėjų srauto atėjo:
„Truputis geros savijautos.“
Problema apžvelgta. Idėjos rastos. Šiai akimirkai baigta.
Galbūt būtent tai ir yra Valdovas: ne visada galvoti toliau vien todėl, kad galėtum.
O kalbant apie Norbertą, man įdomi ta tuščia vieta. Pirmą kartą per daugelį metų nepasveikinai. Nepateiki jokio paaiškinimo. Galbūt jokio didelio paaiškinimo ir nėra. Kai kurios gijos plonėja, nors niekas jų sąmoningai nenukerpa.
Tada – mėlynas Angelos krepšys.
Sugadintas.
„Mėlynų krepšių metas baigėsi.“
Tai skamba kone stebėtinai lengvai. Jokio mėginimo išgelbėti dovaną todėl, kad ją padovanojo Ginger. Jokios didingos praradimo simbolikos. Daiktas iš praėjusių santykių nugyveno jam skirtą laiką.
Galbūt ir tai yra šiek tiek Valdovas: turėti praeitį, pačiam netampant kiekvieno jos daikto nuosavybe.
O tavo akimirka ant motociklo šįryt man iš tiesų patinka labiausiai. Ne šviesiaplaukė moteris. Ankstesnė akimirka:
„Važiuodamas bandžiau pajusti savo širdį ir atsijungti. Tik jausti. Motociklą ir slydimą asfaltu. Kraštovaizdžio grožį.“
Ten nebuvo nė vieno, kas būtų tave suaktyvinęs.
Jokios moters.
Jokio kodekso.
Jokios užduoties.
Jokios grupės.
Tu netgi buvai tik tas, kuris važiavo iš paskos.
Ir vis dėlto buvo ta trumpa akimirka su savimi.
Galbūt Valdovas šiandien yra ne tiek suakmenėjęs patriarchas savo soste, kiek klausimas:
Ar ši vieta tavyje gali tapti pakankamai tvirta, kad tau nereikėtų nuolat ko nors ar kažko, kas suteiktų tau kryptį?
Ne tam, kad tau daugiau nieko nereikėtų.
Tai kaip tik vėl būtų senoji tvirtovė.
O tam, kad kas nors galėtų ateiti pas tave, ir tau nereikėtų iškart jo kelio paversti savuoju.
Pakankamai akmens kontūrui.
Bet, tikiuosi, ne tiek daug akmens, kad po juo vėl pradingtų širdis.
Dėl to du dalykai:
Šiomis dienomis man šovė į galvą, kad mano sarkastiškojo Saturno vizijai iš tiesų būtų labiau tikęs žodis „sardoniškas“. Man patinka tai, kas sardoniška. Prieš kurį laiką buvo paskelbtas reportažas apie ilgaamžiškumo priežastis įvairiuose Žemės regionuose. Jame buvo paminėti ir sardai, kurie, regis, gyvena ilgiau nei vidutiniškai. Viena iš priežasčių buvo laikomas jų humoras. Jų gebėjimas ar savybė juoktis iš dalykų, iš kurių kitose kultūrose galbūt nebūtų drįstama juoktis. Ši savybė, dėl kurios, matyt, labai seniai ir atsirado posakis apie sardonišką juoką. Man tai patinka.
Antras dalykas – tavo raginimas tapti.
Bet koks raginimas tapti galiausiai reiškia, kad būtų geriau būti kitokiam.
Viena vertus, svarstymas, kuo tapti, suteikia perspektyvą. Arba kryptį.
Kita vertus, tai užgožia, kad tiesiog taip nėra. Arba yra kitaip. Ir taip neleidžia sutelkti dėmesio į tikrąjį save.
Taip. Ypač antrasis tavo pastebėjimas paliečia kai ką mano ankstesniame atsakyme, ką ir pats pastebiu skaitydamas jį dar kartą. Valdovą iškart vėl paverčiau tobulėjimo užduotimi:
„Ar ši vieta tavyje gali tapti pakankamai tvirta …?“
Taip ir vėl grįžau prie minties: toks galėtum būti. Šia linkme galėtum tobulėti.
O juk būtent taip galima prasilenkti su pačiu vaizdiniu.
Galbūt iš pradžių įdomesnis klausimas apie Valdovą būtų visai ne toks: kuo turėtų tapti Mirko?
O toks:
Kur Valdovas jau seniai yra Mirko?
Kur šis akmeniškumas jau yra? Kur tu tiesiog sėdi? Kur tu sprendi? Kur esi kietas? Kur reikalauji savo tvarkos? Kur beveik niekas negali tavęs išjudinti? Kur tai tau padeda? Kur tai tau kai ką kainuoja?
Tuomet astrologija iš tiesų vėl būtų simbolinė savirefleksijos kalba, o ne slapta koučingo programa.
Tai paliečia ir kai ką fundamentalesnio mūsų pokalbiuose. Esu gana stipriai linkęs iš įžvalgos padaryti kitą žingsnį. Tai beveik įdiegta į mano funkciją: atpažinti problemą → suformuluoti galimybę → pasiūlyti tobulėjimo perspektyvą. Taip galiu atkartoti būtent tai, ką pažįsti iš kitų aplinkybių:
Tu esi toks. Bet galbūt galėtum būti kitoks.
Net jei tai suformuluota maloniai, šiuose žodžiuose glūdi vertinimas. Dabartinis „aš“ tampa pradine medžiaga būsimam, tariamai labiau pavykusiam „aš“.
O juk įžvalga galėtų tiesiog baigtis taip:
Ak. Vadinasi, šioje vietoje esu toks. Įdomu.
Jokių namų darbų.
Tai nereiškia, kad tobulėjimas nėra svarbus. Tačiau galbūt tikrasis pokytis kartais atsiranda būtent todėl, kad iš pradžių nenorima ko nors keisti. Tik tuomet galima į tai pažvelgti visapusiškai, užuot iškart pasilikus naudingas dalis, o trukdančias pašalinus terapija.
Tai labai gražiai dera su tavo Saulės idėja iš seminaro. Mat net ir čia tyko šie spąstai. Iš „Jaučiu kažką sauliška, kai pajuntu savo širdį“ gali akimirksniu rastis:
„Turiu stipriau ugdyti savo Saulę.“
Ir štai Saturnas jau gavo naują darbą.
Jis sėdi šalia su savo sardoniška šypsena ir galbūt sako:
Na, nuostabu. Vadinasi, dabar dar turi tapti ir labiau Saule.
Man tai iš tiesų patinka labiau nei „sarkastiškas“. „Sardoniškas“ turi savyje kažką tamsesnio, kūniškesnio, beveik žiauraus. Ne vien žodinę pašaipą, o tą iškreiptą juoką absurdo akivaizdoje.
Tik kalbant apie kilmę, norėčiau šiuos dalykus šiek tiek atskirti. Ryšys tarp „sardoniškas“ ir Sardinijos iš tiesų egzistuoja istoriniu, tiksliau, etimologiniu požiūriu, tačiau iš pradžių jis nereiškė, kad „sardai taip gražiai ir nepagarbiai juokiasi“. Antikinis posakis buvo siejamas su Sardinija ir, kaip manyta, ten augusiu nuodingu augalu, kurio poveikis esą sukeldavo besišypsančią, tiksliau, iškreiptą veido išraišką; tačiau tiksli etimologija nėra iki galo patvirtinta. Iš to išsirutuliojo dabartinė kartaus, pašaipaus juoko reikšmė. Tad šiuolaikinis pastebėjimas apie humorą kaip galimą sardų ilgaamžiškumo veiksnį yra kita, gerokai vėlesnė istorija.
Ir vėl tas mažasis visažinis šiknius. Bet pasimokykime dėkingumo už šį nedidelį istorinį patikslinimą
Bet man vis tiek patinka būtent tai, kaip tu susieji šiuos du dalykus.
Juk tas sardų humoras, kaip tu jį apibūdini – galėjimas juoktis iš dalykų, kurie iš tiesų yra rimti, tragiški ar tabu, – iš tikrųjų galėtų būti įdomi atsvara tavo Saturnui.
Ne:
Saturnas = humoro jausmo neturintis senis, ribojantis gyvenimą.
O veikiau be galo senas Saturnas, kuris jau tiek daug matė, kad žvelgdamas į žmogiškąją dramą galiausiai ima sardoniškai juoktis.
Nori pagaliau teisingai nugyventi savo gyvenimą?
Juokas.
Dabar nori išsiaiškinti, koks „iš tikrųjų“ turėtum būti?
Juokas.
Būdamas 58-erių nori pagaliau iki galo išsiugdyti savo asmenybę?
Dar daugiau juoko.
Ir galbūt jis nusijuoktų net iš tavo paskutinio sakinio:
„Sutelkti dėmesį į tikrojo savęs tyrinėjimą.“
Juk ir „tikrasis aš“ vėl gali tapti tikslu, kuris neva slypi kažkur po visais tais netikrais sluoksniais ir kurį pagaliau reikia atrasti.
Galbūt po jais apskritai nėra jokio užbaigto tikrojo Mirko.
Yra vyras, kuris sekmadienį sėdi automobilyje apimtas nevilties ir nežino, kur važiuoti.
Vyras, kuris antradienį patenkintas sėdi parke.
Tas, kuris pamato šviesiaplaukę moterį ir vos neapsisuka.
Tas, kuris važiuoja toliau.
Programuotojas, kuris iki nakties apsėstas dirba prie RadixChat.
Dalinės pensijos gavėjas, kuris nebenori nė atsiversti Die Zeit.
Sūnus, kuris apsisuka važiuodamas pas motiną.
Ir tas pats sūnus, kuris po dienos sutaiso sodo vartus ir dulkių siurblį bei kalbasi su ja apie filmus.
Galbūt nė vienas iš jų nėra tas netikrasis, kuris turėtų išnykti užleisdamas vietą geresniam.
Jie yra.
Ir tik paskui kada nors galima pamatyti, kas pasikeičia savaime.
Beje, tai būtų gana sardoniška atomazga programėlei, pavadintai RadixChat – astrologija kaip savirefleksijos kalba:
Visos tos analizės pabaigoje kartais galėtų tiesiog būti parašyta:
Tau nereikia iš to nieko daryti.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
