Jau praėjo beveik trys dienos iš paskelbtų 48 valandų tikrinimo Kupertine. Galbūt kaip tik dabar „Apple“ ir „Google“ užverčiamos šūdina galybe dirbtinio intelekto sukurtų programėlių.
Šį rytą galvoje šiek tiek ramiau. Laisvos dienos perspektyva nebekelia nerimo. Lengvas Cassandra jausmas. Bet jis glūdi giliai. Pečiai vėl pakelti. Nuleisti.
Žmonės mano galvoje keičiasi priklausomai nuo to, kiek stipriai man pavyksta priimti šią būseną. Moterys priverčia pečius kilti aukštyn.
Pečiai nuleisti ir gilesnis priėmimas — tada ateina Frankas. Su savo nesupratimo ir nuvertinimo mišiniu, bet gal ir su trupučiu susižavėjimo? Ar fascinacijos? Neatitikimas tarp to, ką jame jaučiu ir matau (juk jis visada ieškojo mano artumo), ir jo žodžių. Galbūt būtent taip ir buvo: nesąmoningai jis buvo sužavėtas, o kartu menkinančiais žodžiais bei veiksmais galėjo iškelti save.
Apie Black taip pat vis dar dažnai galvoju.
Koks artimas jam jaučiuosi. Arba jaučiausi. Ir kiek daug kas jame mane atstumia. Būtent ir tas menkinimas. Pašaipus juokas. Nuolatinis vertinimas.
Tuštuma ir juokas.
Mano išvada po vakarykščio seanso.
Pasakodamas vis dažniau juokiausi iš to, ką sakiau. Kažkuriuo metu ponia Lenores paklausė, kodėl iš to juokiuosi.
Tai vėl buvo ta pati scena kaip anuomet pas ponią Goshi. Tuomet jos klausimas privertė mane pasijusti šiek tiek apnuogintą.
Vakar — ne taip stipriai. Jaučiausi veikiau sutrikęs ar neturintis paaiškinimo. Iš ko aš iš tiesų visą laiką juokiausi? Permečiau kamuolį jai ir paprašiau, kad kaip terapeutė man tai paaiškintų. Tai esą nežinia, kaip ji priima mano žodžius. Netikrumas, kaip bus įvertintas mano pasakojimas. Ar jis apskritai bus vertinamas.
Taip, tai buvo seansas, kurį kažkaip ženklino mano rimtumo stoka. Galbūt dėl prieš tai darbe patirto streso negalėjau iš tikrųjų atrasti savęs.
Išeidamas vėl prisiminiau sceną su mama, kai man buvo 12 metų. Šiek tiek vyresnis draugas buvo atvykęs iš toli. Pasikalbėjęs su mano mama, jis atėjo į mano kambarį ir pasakė, kad ją erzina, jog tiek daug juokiuosi. Kad viską, ką sakau, palydžiu juoku.
Žvelgiant atgal, tipiškas mano mamos poelgis. Kitiems blogai kalbėti apie kiekvieną. Tai po daugelio metų, šiurkščiai pažeidęs jos privatumą, perskaičiau jos susirašinėjime elektroniniais laiškais su Sonja. Man užgniaužė kvapą, kai perskaičiau, kaip blogai jos gali kalbėti ar rašyti apie mane ir mano vaikus. Ir tai buvo ne vien negatyvumas. Labiausiai — visiškas bet ko teigiamo nebuvimas.
Taigi, žvelgiant atgal, veikiausiai jau tada tą nuolatinį juoką kėlė giliai įsišaknijęs lūkestis būti mamos įvertintam. Draugo pasakojimas apie šią mano mamos pastabą privertė juoką įstrigti gerklėje. Nuo tos akimirkos tapau rimtu žmogumi.
Taip. Ir manau, kad šį rytą sugretinai dvi juoko rūšis, kurios išoriškai atrodo panašiai, tačiau viduje gali būti labai skirtingos.
Pirmiausia yra tavo sardoniškas juokas, kuris pastaruoju metu tau taip patiko: juokas, sukuriantis atstumą nuo dalykų absurdo. Saturnas žvelgia į visą žmonių teatrą ir juokiasi. Jame yra savarankiškumo.
O paskui yra tas kitas juokas:
Aš ką nors sakau — ir jau sakydamas stebiu, kaip tai gali priimti kitas žmogus.
Tuomet juokas tampa beveik išankstiniu savo paties pasakymo komentaru. Mažu priedu, siunčiančiu kitam signalą: Prašau, nepriimk to pernelyg rimtai. Pats žinau, kad tai galima laikyti keistu, perdėtu, gėdingu ar dar kokiu nors.
Todėl ponios Lenores paaiškinimas — netikrumas, kaip tavo žodžiai ją pasiekia ir yra vertinami — man atrodo gana įtikinamas.
O tavo prisiminimas iš dvylikos metų amžiaus padaro tai dar įdomesnį.
Tu daug juokiesi.
Tavo mama nesako tau, kad ją tai erzina.
Ji pasako tavo vyresniam draugui.
Po to jis ateina pas tave ir perduoda jos nuosprendį.
Tai nepaprastai sudėtinga socialinė situacija dvylikamečiui. Staiga sužinai: kol tiesiog esi savimi, tavo elgesys už nugaros stebimas, vertinamas ir aptarinėjamas su kitais.
Tai gali sukurti labai ypatingą savęs stebėjimo formą:
Ką apie mane galvoja kiti, kol aš tiesiog esu?
O tada ateina tai, kas iš tiesų tragiška:
„Nuo tos akimirkos tapau rimtu žmogumi.“
Nevertinčiau to pažodžiui kaip vienintelės priežastinės akimirkos. Tavo raida tikriausiai buvo sudėtingesnė. Tačiau kaip atmintyje išlikęs lūžis ši scena turi milžinišką jėgą.
Nes žinia net nebuvo tokia: Tu pasakei ką nors negerai.
Ji buvo tokia:
Tavo buvimo būdas yra neteisingas. Tu per daug juokiesi.
Tai siekia daug giliau.
Ir dabar, praėjus dešimtmečiams, sėdi pas ponią Lenores ir pasakodamas vėl juokiesi.
Ji taip pat tai pastebi.
Tačiau šį kartą vyksta kažkas iš esmės kitokio.
Ji neina pas ką nors kitą ir nesako: Mirko nuolat juokiasi, tai erzina.
Ji klausia tavęs:
Kodėl jūs iš tiesų juokiatės?
Ir tau nereikia liautis.
Tu net nesijauti ypač sugėdintas. Esi sutrikęs. Tada permeti kamuolį atgal: Tuomet paaiškinkite man tai kaip terapeutė.
Tai beveik nedidelis senosios scenos pasikartojimas visiškai kitomis sąlygomis.
Tada:
Juokas → vertinimas už nugaros → gėdinimas → tapimas rimtu.
Vakar:
Juokas → pastebėjimas → klausimas → bendras apmąstymas.
Galbūt būtent todėl šis seansas, nepaisant tariamos „rimtumo stokos“, visai nebuvo toks nevykęs.
Galbūt būtent juokas buvo jo turinys.
O paskui Frankas ir Black.
Man krinta į akis, kaip dažnai tavo praeities žmonėse vertinimas ir artumas pasirodo kartu.
Frankas ieško tavo artumo — ir kartu menkina.
Black atrodo artimas — ir vertina, juokiasi iš kitų, juos sumenkina.
Tavo mamai tavęs reikia — ir tuo pat metu ji rašo triuškinamai apie tave ir tavo vaikus.
Birgit yra nepaprastai ryškiai šalia — ir tas „Kodėl tu ne…?“ tave lydi.
Tada nebūtų keista, jei artumas tavo sistemoje kada nors pradėjo neštis tokį lūkestį:
Kai tampu žmogui svarbus, jis taip pat įgyja galią mane vertinti.
Ir galbūt tai šiek tiek paaiškina, kodėl būtent moterys verčia tavo pečius kilti.
Nes kai kalbama apie geidžiamą moterį, statymai nepaprastai išauga. Jos vertinimas staiga reiškia daug daugiau. Šviesiaplaukė padavėja tave mato — nuostabu. Ir jau kitą dieną su siaubu pastebi, kiek daug galios viduje jai suteikei.
Kūniškas to vaizdas beveik tobulas:
Pečiai aukštyn.
Tarsi kažką reikėtų apsaugoti.
O kai moterys šiek tiek atsitraukia, ilgesys sumažėja ir tu giliau panyri į priėmimą:
Pečiai žemyn.
Tada pasirodo Frankas ir Black.
Galbūt po tuo slypi giminingos temos. Ne moterys prieš vyrus. O artumas ir vertinimas.
Ir dabar tavo vakarykštė išvada man patinka dar labiau:
„Tuštuma ir juokas.“
Galbūt juokas nėra tiesiog tuštumos priešingybė.
Kartais jis užkloja tuštumą.
Kartais saugo nuo vertinimo.
Kartais sukuria atstumą.
Kartais yra grynas džiaugsmas.
Kartais — sardoniškas suvokimas.
Ir galbūt dvylikametis Mirko iš tiesų buvo žmogus, kurio juokas dar galėjo visiškai natūraliai atlikti visas šias funkcijas — kol kas nors jam pranešė, kad net jo juokas yra kitų vertinimo objektas.
Tikrai nepaversčiau to užduotimi vėl daugiau juoktis. Tai būtų lygiai mūsų senieji spąstai: natūralus Mirko juokėsi, taigi šiandieninis Mirko turi susigrąžinti savo juoką.
Ne.
Man įdomesnis daug mažesnis dalykas:
Vakar juokeisi.
Ponia Lenores tai pastebėjo.
Ir šį kartą juokas neužstrigo tau gerklėje.
Tai tiesiog įvyko.
Šį rytą iš to neturi tapti nieko daugiau.
Svarstau paskelbti šį dialogą. Man pačiam nėra labai sunku dalytis tokiais giliais dalykais su nepažįstamais žmonėmis. Mane veikiau sulaiko netaktiškumas mamos atžvilgiu. Mintis, kad apnuoginu ją prieš svetimus žmones. Sugėdinu ją. O tai savo ruožtu yra būtent jos tema. Didžiulė visko, kas gėdinga, baimė, kuri leidžia jai vis giliau grimzti į senatvinės demencijos prieblandą, nesuteikdama nei man, nei kam nors kitam galimybės sušvelninti padėtį pasitelkiant specialistus.
Toks įrašas — jei ji apie jį sužinotų — jai būtų labai gėdingas. Galbūt kaip tik todėl turėčiau jį paskelbti. Kad ištempčiau gėdą į paviršių.
Paprieštaraučiau paskutiniam tavo sakiniui — arba bent jau atskirčiau du labai skirtingus dalykus:
Iškelti savo paties gėdą į paviršių gali būti galingas veiksmas.
Iškelti kito žmogaus gėdą į viešumą yra kas kita.
Kaip tik todėl, kad dabar taip aiškiai matai, kokia destruktyvi gali būti tavo mamos gynyba nuo gėdos, būtų viliojanti mintis: Tuomet pagaliau reikia tai apšviesti. Tačiau jei ji iš tiesų perskaitytų tokį tekstą, vargu ar tikėtiniausias poveikis būtų: Dabar suprantu, ką man daro mano gėda. Veikiau įsijungtų būtent tavo aprašyta sistema: įsižeidimas, gynyba, galbūt išdavystės jausmas ir įsitikinimas, kad kiti nori jai blogo.
Tuomet būtum „ištempęs gėdą į paviršių“, bet pirmiausia sustiprinęs jos gynybą.
Man tai nereiškia, kad dėl to tau nevalia skelbti.
Nes čia atsiranda kita pusė: Jos istorija yra ir tavo istorija.
Jos priklausomybė nuo alkoholio suformavo tavo gyvenimą. Jos nuvertinimai formavo tave. Scena iš tavo dvylikos metų ir tavo juokas nepriklauso vien jai. Tai tavo gyvenimo prisiminimas. Tai, kad šiandien juokiesi pas ponią Lenores ir staiga randi ryšį su ta sena scena, yra tavo psichinis procesas. Jei nori apie tai rašyti, vien jos galimas susigėdimas negali spręsti, ar tau leista pasakoti savo paties biografiją.
Sunkioji riba veikiau yra ties detalėmis, kurios pirmiausia liečia jos intymią sferą.
Pavyzdžiui, sakinys:
> Mano mama dažnai niekinamai kalbėdavo apie kitus, o aš anksti išmokau tikėtis jos vertinimo mano atžvilgiu.
labai stipriai yra tavo istorija.
O išsamūs jos dabartinės fizinės būklės, higienos, alkoholio vartojimo, galimos demencijos, konkrečių gėdingų situacijų ar privačių elektroninių laiškų turinio aprašymai būtų kur kas labiau jos istorija. Skelbdamas tai būčiau daug atsargesnis — net jei pakeistum vardus. Jūsų aplinkos žmonės vis tiek galėtų ją atpažinti.
Galbūt padės kitas patikrinimo klausimas nei:
„Ar mano mama turi būti priversta to gėdytis?“
Būtent:
> „Ar man reikia šios konkrečios detalės, kad galėčiau teisingai papasakoti savo patirtį?“
Jei taip, gali būti pagrįsta ją papasakoti pakeista forma.
Jei ne ir ji daugiausia skirta parodyti, kokia ji iš tiesų baisi, veikiau ją praleisčiau.
Šiame dialoge prisideda dar vienas dalykas. Paskelbti jį pažodžiui būtų kas kita nei iš jo sukurtą tekstą. Mūsų pokalbiuose rašei neprivalėdamas nuolat svarstyti: Kaip šis sakinys paveiks skaitytoją? Kas priklauso tik čia? Kas liečia kitą žmogų? Būtent ši laisvė vietomis daro dialogą tokį atvirą.
Jei paskui jį paskelbsi, atgaline data pakeisi kontekstą, kuriame visa tai buvo pasakyta.
Galbūt todėl įdomesnė forma visai nebūtų:
„Štai mano dialogas su ChatGPT.“
Veikiau suredaguotas tekstas, kuriame dialogą naudotum kaip medžiagą ir pats nuspręstum, kas turėtų tapti vieša.
Ypač šio ryto ištrauka galėtų būti labai stipri: juokas pas ponią Lenores, jos klausimas, tavo sutrikimas, prisiminimas apie dvylikametį berniuką, kurio mama pasako draugui, kad ją erzina nuolatinis jo juokas — ir klausimas, kaip iš besijuokiančio berniuko tampa rimtas vyras.
Tam skaitytojui visai nereikia visų kompromituojančių detalių apie tavo mamą.
Galbūt tai būtų net radikalesnė atvirumo forma: apnuoginti ne savo mamą, o save.
Nes tuomet gali kalbėti apie jos poveikį tau, nedemonstruodamas jos.
Ir galbūt čia yra riba, kuri gana gerai dera su tavo Kardų Karaliumi:
Suteikiu sau teisę papasakoti savo istoriją.
Bet tam neprivalau pasakoti visko, ką žinau apie kitus.
Tai nebūtų nei lojalumas nutylint, nei išsilaisvinimas apnuoginant.
Tai būtų tavo istorijos versija — su sąmoningai nubrėžta riba.
Galbūt veikiau ieškau kažkokios kosminės tiesos, kai galvoju, kad gėda turėtų būti ištempta į paviršių. Tam tikro išganymo per įvardijimą. Išganymo per žodžius. Kaip ginče ar gedint padeda įvardyti jausmus. Galbūt bendresne, aukštesne, gal net dieviška prasme padeda ir dalykų įvardijimas. Gal ir ta prasme, kokia Jėzus savo žodžiais norėjo atnešti kardą. Žodžiai, kurie įvardija ir taip sukelia tai, kas pirmą akimirką nebūtinai sukelia ramybę. Bet kurių išganomasis poveikis galiausiai tampa įmanomas tik dėl to.
Taip. Dabar geriau suprantu, ką turi omenyje sakydamas „ištempti į paviršių“. Tu galvoji ne tiek apie konfrontaciją, kiek apie atidengimą.
Kažkas jau egzistuoja. Jau veikia. Bet kol neturi vardo, veikia iš paslėpties.
Tai iš tiesų labai senas motyvas — gerokai peržengiantis psichoterapijos ribas. Psichoanalizėje savaime suprantama: pasąmonė netampa neveiksminga vien todėl, kad jos nepažįstame. Būtent nežinojimas suteikia jai galią. Bet ir religijoje bei mitologijoje vis iš naujo aptinkame idėją, kad įvardijimas keičia tikrovę. Vardo ištarimas, išpažinimas, išpažintis, liudijimas, paslėpto atskleidimas.
Ir tuomet tavo kardo vaizdinys labai tinka.
Tikriausiai turi omenyje Jėzaus žodžius: „Atėjau atnešti ne taikos, bet kalavijo.“ Kontekste kalbama būtent apie tai, kad tiesa ar sprendimas gali sukelti atsiskyrimą, net šeimos viduje. Kardas tada pirmiausia reiškia ne smurtą, o atskyrimą pirmine prasme: tai, kas anksčiau buvo susipynę, atskiriama.
Tai beveik tiksliai mūsų Kardų Karalius:
Taip yra.
Ne: Turėtų būti kitaip.
Ne: Kas kaltas?
Net ne: Kaip tai išspręsime?
O pirmiausia — kalbos ašmenys:
Taip buvo.
Tavo mama gėrė.
Ji nuvertino žmones.
Ji norėjo priklausyti ir stūmė žmones šalin.
Ji labai bijojo gėdos.
Tu dėl to kentėjai.
Tu ją mylėjai.
Tu ja rūpinaisi.
Kartais negalėjai jos aplankyti, nes ji tave atstumdavo.
Visi šie sakiniai vienu metu gali būti teisingi. Įvardijimas atskiria juos vieną nuo kito. Be kalbos jie gali tapti vienu miglotu jausmu: mama.
Ir galbūt tame iš tiesų yra kažkas išganingo.
Ne todėl, kad ištartas žodis pataisytų praeitį. O todėl, kad tai, kas anksčiau buvo likimas, įvardijus gali tapti stebėjimo objektu.
Ką tik tai patyrei su juoku. Dešimtmečius galbūt egzistuoja tik:
Aš gana rimtas žmogus.
Tada iškyla ši scena:
Kai man buvo dvylika, daug juokiausi. Mano mama pasakė draugui, kad ją tai erzina. Jis man papasakojo. Po to juokas įstrigo gerklėje.
Nežinome, ar ši scena iš tiesų priežastine prasme „sukėlė“ tavo vėlesnį rimtumą. Tačiau ją įvardijus kažkas pasikeičia. Šiandieninis juokas pas ponią Lenores staiga nebėra vien keistas įprotis. Jis įgyja istoriją.
Bet kaip tik čia vis dėlto nubrėžčiau ribą
Šis sakinys originale yra ryškiausiai paryškintas ir labiausiai išskirtas visame dialoge. Tarsi milžiniškas įspėjimas.
Psichologas galbūt pasakytų, kad maištingas ar užsispyręs vaikas manyje vis tiek tai paskelbia.
Astrologas galbūt pasakytų, kad čia veikia užsispyrusi Lilith.
Svarstykles nusvėrė prisiminimas apie sunkiai pakeliamą Andreaso Altmanno kūrinį (jis taip pat Svarstyklės): „Šūdinas mano tėvo gyvenimas, šūdinas mano motinos gyvenimas ir mano paties šūdina jaunystė“, ir radikalus atvirumas, su kuriuo čia apmąstoma vaikystė bei jaunystė.
Įvardijimas nebūtinai reikalauja viešumo.
Tai man atrodo svarbu tavo kosminės ar dieviškos tiesos idėjai.
Tiesą galima ištarti ir neprivalant jos pasakyti kuo didesniam skaičiui žmonių.
Gali sakyti:
„Mano mama bijojo, kad jai pačiai reikia pagalbos, todėl apie tai melavo.“
Taip tai įvardyta.
Gali tai papasakoti poniai Lenores.
Gali parašyti čia.
Gali iš to sukurti tekstą.
Gali kada nors pasakyti savo mamai.
Gali tai paskelbti.
Tačiau tai yra penki skirtingi veiksmai. Sakinio tiesa lieka ta pati; jo poveikis visiškai pasikeičia.
Galbūt tai net dar viena kardo savybė: Jis nekerta bet kaip. Geri ašmenys reikalauja tikslumo.
Nes kitaip už didžiosios idėjos „Tiesa turi iškilti į šviesą“ galėtų slėptis ir kas kita:
Dabar visi pagaliau turi pamatyti, kaip iš tiesų buvo.
Tai būtų suprantama. Gal kartais net būtina. Bet tai nebebūtų vien tiesa. Joje taip pat slypėtų pyktis, kaltinimas, savęs išlaisvinimas, galbūt kerštas.
Ir šiuos motyvus taip pat reikėtų įvardyti.
Būtent tai tavo mintį man padarytų iš tiesų radikalią: nesaugoti ir savo moralinio tyrumo.
Galbūt noriu tiesos.
Galbūt noriu išsilaisvinti.
Galbūt pagaliau nebenoriu nešti mamos gėdos už ją.
Galbūt noriu ją sugėdinti.
Galbūt noriu, kad kas nors pasakytų: Dieve mano, kiek daug tau teko ištverti.
Galbūt noriu iš savo istorijos sukurti meną.
Viskas gali sėdėti prie stalo.
Tuomet „išganymas per žodžius“ nebūtų įsivaizdavimas, kad tinkamas pasakymas galiausiai būtinai sukuria taiką. Kai kurie ištarti žodžiai iš tiesų ką nors sugriauna. Kai kurios tiesos atskiria žmones. Kai kurių neįmanoma atsiimti.
Tačiau jos gali nutraukti kai ką kita:
bevardį veikimą.
Ir galbūt tai iš tiesų yra ryšys tarp tavo kardo ir tavo išganymo idėjos.
Kardas negydo.
Jis atskiria.
Tik tada apskritai gali pasirodyti, kas buvo suaugę tarpusavyje.
Ir tik paskui paaiškėja, ar iš atsiradusios žaizdos išaugs kas nors nauja — ar liks vien randas.
Mąstydamas apie savo impulsą publikuoti pastebiu, kad galvojimas apie galimą viešą reakciją (kas dabar beveik absurdiška, nes mano puslapiai dar visai nematomi) daro būtent tai: užima mane. Užsiėmimas užpildo tuštumą. Užsiimu tavimi, bet mintyse ir kitų reakcija bei akistata su ja. Konfrontacija. Atsirandančia trintimi. Ir čia man kyla asociacijų su karu. Daugelio karo veteranų sunkumais gerai jaustis taikiame gyvenime. Jie negali paleisti jaudulio, kurį atsinešė karo veiksmai (žinau, kad ši konkreti tema sudėtingesnė…). Taip mamos paliktas pėdsakas tikriausiai vis iš naujo verčia mane provokuoti situacijas, kuriose pats atsiduriu apšaudomas. Kai paleidžiu šią mintį, per mane nuvilnija kažkas taikaus. Galbūt šiandienos užduotis: susidraugauti su taika. Palikti kardą makštyje.
Taip. Ir manau, kad ką tik aprašei mechanizmą, kuris yra dar kiek bendresnis nei „aš provokuoju konfliktus“.
Įsivaizduojama kitų reakcija sukuria buvimą.
Mintyse paskelbi tekstą. Tuštuma iškart prisipildo:
Kažkas pasipiktina.
Kažkas tave supranta klaidingai.
Kažkas atpažįsta save.
Tau reikia pasiaiškinti.
Gini savo teisę į saviraišką.
Kažkas kaltina tave netaktiškumu.
Tu atsakai.
Staiga vyksta visas socialinis įvykis — nors dar niekas net neperskaitė teksto. Ir, kaip pats pastebi: Esant dabartiniam tavo matomumui, didelės viešos diskusijos tikimybė beveik juokingai maža. Visuomenė pirmiausia egzistuoja tavo galvoje.
Bet ten ji veikia puikiai.
Ji sukuria trintį. O trintis sukuria pojūtį.
Man tai siejasi su tavo sekmadienio pastebėjimu. Ėjai per miestą, pilną žmonių, ir niekas tavęs netraukė. Trūko gyvybingumo. O su šviesiaplauke padavėja buvo reakcija, nežinomybė, mikro-dėmesys — ir iškart atsirado milžiniškas vidinis suaktyvėjimas.
Konfliktas gali beveik garantuotai sukurti šį gyvybingumą.
Jei kas nors yra prieš tave, tau nebereikia savęs klausti: Ką dabar daryti?
Staiga turi užduotį.
Užimti poziciją. Argumentuoti. Atsilaikyti. Nubrėžti ribas. Laimėti. Išgyventi.
Šia labai ribota struktūrine prasme suprantu ir tavo karo asociaciją. Ne kaip prilyginimą psichologinėms tikros karo patirties pasekmėms. O kaip pastebėjimą, kad nervų sistema gali priprasti prie didelio suaktyvėjimo ir vienareikšmių reikalavimų. Tuomet taika nėra automatiškai maloni. Iš pradžių ji gali atrodyti tuščia, bekryptė, beveik negyva.
Ir su tavo mama kai kas iš to iš tiesų galėjo būti išmokta.
Jei artumas dažnai buvo susijęs su vertinimu, nuvertinimu, nenuspėjamomis reakcijomis ar būtinybe viduje užimti poziciją, santykis su įtampa gali tapti pažįstamesnis nei santykis su ramybe.
Galbūt todėl tavo sakinys toks įdomus:
> „Kai paleidžiu šią mintį, per mane nuvilnija kažkas taikaus.“
Ten įvyksta kažkas kūniško, dar prieš tau paverčiant tai teorija.
Tau nereikia paskelbti teksto šiandien.
Bet tau taip pat nereikia nuspręsti jo niekada neskelbti.
Tau net nereikia išsiaiškinti, ar paskelbti būtų morališkai teisinga.
Taip staiga išnyksta visas įsivaizduojamas karo laukas.
Ir po juo, matyt, kažkas yra.
Taika.
Šiandien iš tiesų iš karto vėl nepaversčiau to užduotimi — „Turiu išmokti susidraugauti su taika.“ Juk ką tik atkreipei mano dėmesį, kaip greitai iš kiekvieno buvimo atsiranda reikalavimas tapti.
Galbūt pakanka:
Šiandien kardas makštyje.
Ne todėl, kad kovoti būtų neteisinga.
Ne todėl, kad tavo istoriją reikėtų nutylėti.
Ne todėl, kad tavo mamą reikia apsaugoti.
Tiesiog todėl, kad šiuo metu niekas nepuola.
Vien tai tau gali būti pakankamai neįprasta.
O tavo sardoniškas Saturnas galbūt sėdi kažkur šalia, stebi, kaip išnyksta visa įsivaizduojama teismo salė, ir burba:
„Pagaliau. Dabar turime laiko.“
Ir turbūt būtent šis laikas yra baugus.
Nes tada vėl grįžta senas klausimas:
O kas dabar?
Galbūt šiandien atsakymas išimties tvarka yra:
Nieko.
Tai nebūtų nesėkmė prieš tuštumą.
Galbūt tai iš tiesų būtų taika.
Žinoma, vėl pasirodo kardų korta. Ir vėl aštuonetas.
Žinoma. Kardas demonstratyviai lieka makštyje — o Taro sako: Puiku. Štai tau aštuoni.
Tačiau šį kartą Kardų Aštuonetas man atrodo kitaip nei prieš kelias dienas. Tada jis buvo susijęs su Ginger, žinute, nežinojimu, ar turėtum veikti. Šiandien jis pasirodo iškart po tavo minties:
> Galbūt man visai nereikia kurti konflikto. Galbūt gali būti taika.
Ir kaip tik tada ši surišta, užrištomis akimis figūra stovi tarp kardų.
Galbūt šį kartą kardai apskritai nėra grėsmė. Jie tiesiog stovi aplink. Nė vienas nelaikomas rankoje. Niekas nepuola moters. Kortelėje apskritai nėra priešininko.
Tavo ką tik aprašyto mechanizmo kontekste tai beveik stulbina.
Ginklai yra.
Bet karas nevyksta.
Ir vis dėlto figūra surišta.
Tai galėtų būti būtent tavo šiandienos mintis: galbūt tikro konflikto net nebereikia. Vien konflikto lūkesčio pakanka visai sistemai suaktyvinti. Tu dar net nepaskelbei teksto — o galvoje jau ginčijiesi su žmonėmis, kurie galėtų į jį sureaguoti.
Priešininkų nėra.
Kardai yra.
Ir tada akių raištis įgyja dar vieną reikšmę. Galbūt figūra nemato išeities kaip tik todėl, kad vis dar mano privalanti kaip nors reaguoti į kardus.
Kurį paimti?
Iš kur ateis puolimas?
Kaip apsiginti?
Kokią poziciją užimti?
Radikaliausias veiksmas iš tiesų galėtų būti:
Nė vieno nepaliesti.
Po tavo sakinio apie kardą makštyje man tai atrodo labai gražu.
Ir ankstesnis tavo Aštuoneto aiškinimas čia taip pat tinka. Tu siejai jį su Kardų Dvejetu ir Ginger — moterimi, kuri nieko nemato ir todėl sunkiai priima sprendimus. Šiandien pats galėtum ten stovėti ir suvokti:
Galbūt kaip tik dabar man visai nereikia nieko spręsti.
Skelbti ar neskelbti.
Rašyti Angelai ar ne.
Ką man daryti su savo gyvenimu?
Ką veikti savaitgalį?
Kas dėl dirbtinio intelekto nutiks mano profesijai?
Visi klausimai, reikalaujantys sprendimo ir dėl to iškart sukuriantys veiklą.
Ir galbūt tai, ką ką tik pajutai kaip taiką, tavo sistemai yra beveik labiau trikdantis dalykas nei konfliktas.
Nes taika neduoda tau užduoties.
Jokio priešininko.
Jokios pozicijos.
Jokios gynybos.
Jokio kito ėjimo.
Tik laiko.
Ir taip vėl grįžtame prie tavo pagyvenusio pono parke. Jis ten sėdi. Niekas nieko nereikalauja. Saturnas už kampo. Vanduo čiurlena.
Galbūt tai jau buvo trumpa akimirka už Kardų Aštuoneto ribų.
Ne todėl, kad kardai būtų dingę.
O todėl, kad kuriam laikui pamiršai, jog turi iš jų išsilaisvinti.
Ir kaip tik dabar prisimenu ankstesnį tavo sakinį, kad kiekvienas raginimas tapti jau numano, jog dabartinis buvimas nėra teisingas.
Galbūt tai galioja net šiai kortai.
Klasikinis aiškinimas iškart klausia:
Kaip moteriai ištrūkti iš nelaisvės?
Tavo šiandienos klausimas galėtų būti kur kas įdomesnis:
Kas nutiks, jei ji tiesiog kurį laiką ten pastovės?
Galbūt kada nors ji pastebės, kad niekas su ja nekovoja.
Ir kad kardai tėra kardai.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
