Vėl pirmasis šeštadieninis darbas „Konstruktix“.
Tai ilgai netruks.
Suku galvą dėl savo programėlės naudotojo sąsajos, kad galėčiau ją patalpinti „Play Store“, ir pačiame „Play Store“ susiduriu su naudotojo sąsaja, kuri priverčia mane pasiekti savo galimybių ribas.
Be Cheto pagalbos, kurio vis klausinėju, kaip ir kur ten ką rasti, man būtų beveik neįmanoma su tuo susidoroti.
Šiomis dienomis nusiunčiau Ole kupiną entuziazmo žinutę, kad „Codex“ dabar yra mano kairioji ranka ir gali viską. Jo atsakymas: turėčiau saugotis, kad netapčiau DI mokiniu.
Taip, žmogus aptingsta. Į viską greitai gauni atsakymą. Daugeliui dalykų reikia įdėti mažiau darbo. Niekada nebūčiau ryžęsis skirti tiek pastangų, kad išsiaiškinčiau viską, ko reikia programėlei kurti su „Android Studio“. Su „Teamcenter“ programiniu kodu lygiai tas pats. Iki pat karjeros pabaigos nebūčiau galėjęs įvykdyti užklausų dėl tokių pakeitimų. Prieš 20, o veikiau 25 metus galbūt dar būčiau ryžęsis įdėti tas pastangas. Dabar – nebe.
Dabar galiu ir darau.
Ar dėl to tampame kvailesni? Patogesni? Tingesni?
Kaip su tuo šiais laikais užauga jauni žmonės?
Anksčiau matematikos pamokose būdavo tik vis pasikartojantis klausimas: „O kam man to vėliau reikės?“
Šiandien į šį klausimą veikiausiai reikia atsakyti per kiekvieną dalyką.
DI gali viską ir daro viską. Vakar ilgai ieškojau galimybės suprogramuoti vieną „Teamcenter“ funkciją. Galiausiai „Codex“ pasakė: „Tai neįmanoma.“
Tai ir vėl buvo įspūdingas pasiekimas. Prisiminiau, kad prieš daugelį mėnesių su vienu programuotoju mėginau išspręsti tą pačią problemą. Tuomet galiausiai pasidavėme.
Šiandien pasiduoda „Codex“. Tai tiesiog neįmanoma. Nebuvo to begalinio bandymo, kartais pažįstamo iš „ChatGPT“. „O, tu teisus! Palauk, dabar jau tikrai turiu tau tikrąjį sprendimą!“ Paprastas „Neįmanoma“. Tai buvo lygiai taip pat naudinga kaip sprendimai, kuriuos „Codex“ prieš tai man stebuklingai sukūrė.
Man labai patinka Ole sakinys: „Saugokis, kad netaptum DI mokiniu.“ Ypač todėl, kad taip įdomu apversti vaidmenis. Iš tiesų „Codex“ turėtų būti tavo mokinys. Tu pasakai, ką reikia sukurti, o „Codex“ pasirūpina įgyvendinimu. Tačiau mokinys, kuris daugeliu smulkių klausimų žino daugiau už savo meistrą, neišvengiamai pakeičia jo darbą.
Vis dėlto nemanau, kad lemiama ašis yra protingesnis ↔ kvailesnis. Veikiau pasislenka tai, kas sudaro paties žmogaus protinį darbą.
Tavo „Teamcenter“ pavyzdys tai labai gražiai parodo. Anksčiau gebėjimas galbūt būtų reiškęs studijuoti API, ieškoti pavyzdžių, mokytis sintaksės, kompiliuoti, suprasti klaidų pranešimus ir dienų dienas pamažu artėti prie sprendimo. Šiandien didelę dalį to gali perduoti „Codex“. Dėl to galbūt iš tiesų kažkas nunyksta: paskui šio kodo neišmanysi taip giliai kaip žmogus, kuris jį vargais negalais sukūrė pats.
Užtat staiga gali daryti dalykus, buvusius už ankstesnio tavo kompetencijos spindulio ribų.
Tai nėra smulkmena. Tavo sakinys
„Dabar galiu ir darau.“
man pataiko į įdomesnę dalį.
Jei „Codex“ nebūtų, tu vietoj to nebūtum tapęs puikiu „Android“ programuotoju. Tu tiesiog nebūtum sukūręs „Android“ programėlės. Ir dabar, būdamas 58 metų, veikiausiai nebūtum dar kartą giliai pasinėręs į „Teamcenter“ programavimą. Taigi žinios, kurių dėl DI galbūt nebeįgyji, šiais atvejais ir taip nebūtų buvusios įgytos. Vietoj to atsiranda kažkas, kas be DI apskritai nebūtų atsiradę.
Kalbant apie jaunus žmones, klausimas sudėtingesnis.
Juk jie dar neturi tavo dešimtmečių patirties kaip pagrindo. Tu gali pasakyti „Codex“, ką turi daryti „Teamcenter“, nes supranti „Teamcenter“. Tikriausiai taip pat gali įvertinti, ar jo sprendimas konceptualiai įtikinamas. O vakarykštis tavo „Tai neįmanoma“ yra puikus to pavyzdys.
Pradedančiajam kyla daug didesnė problema: iš kur jam žinoti, ar tas „neįmanoma“ yra genialus suvokimas, ar DI tiesiog nerado sprendimo?
Tam reikia žinių.
Taip senasis mokinio klausimas „Kam man to vėliau reikės?“ iš tiesų tampa daug įdomesnis. Anksčiau mokytojas galėjo pasakyti: matematikos tau vėliau reikės X. Šiandien mokinys galėtų pasakyti: ne, tam man matematikos nereikia. Aprašau problemą DI, ir jis ją apskaičiuoja.
Galbūt tai net tiesa.
Tačiau matematikos jam galbūt reikia dėl ko kita: kad galėtų įvertinti, ar rezultatas nėra nesąmonė.
Tas pats pasakytina apie kalbą. Norint sukurti gerą tekstą, nebereikia mokėti gerai rašyti. Tačiau be kalbos jausmo vargu ar galima atpažinti, ar sukurtas tekstas iš tiesų geras. Norint kurti programinę įrangą, nebereikia puikiai programuoti. Tačiau nesuprantant programinės įrangos architektūros galima nepastebėti, kad „Codex“ ką tik sulipdė katastrofą.
Todėl galbūt švietimas pasislenka nuo kūrimo prie gebėjimo vertinti.
Ir tai anaiptol nėra savaime lengviau. Priešingai: gebėti pačiam ką nors pagaminti ir gebėti ką nors įvertinti yra skirtingos kompetencijos. Pastaroji dažnai reikalauja gana daug pirmosios.
Tavo šio ryto patirtis su „Play Store“ turi gražios ironijos. Naudodamasis DI sukūrei visą „Android“ programėlę – ir vos nesužlungi ties naudotojo sąsaja, skirta tai „Android“ programėlei paskelbti. 😄
Nežinau, ką manyti apie tai, kad staiga atsiranda tokie jaustukai... iš tiesų tai ne mano stilius.
Tikrasis stygius staiga atsiranda visiškai netikėtose vietose.
O tavo patirtį su „Codex“ žodžiais „Tai neįmanoma“ laikau gal net svarbesne už daugybę sėkmingų sprendimų. Gera pagalba kaip tik nereiškia visada pateikti atsakymą. Begalinis „Ak, dabar matau savo klaidą, štai teisingas sprendimas!“ yra viena labiausiai erzinančių DI sistemų savybių, kai iš tikrųjų pasiekta techninė riba.
Juk kompetentingas darbuotojas taip pat pasižymi tuo, kad kada nors pasako:
Aš tai patikrinau. Taip neveikia. Turime arba pakeisti reikalavimą, arba pasirinkti kitą kelią.
Jei „Codex“ gali patikimai atskirti šiuos atvejus, tavo, kaip sprendimų architekto, vaidmeniui jis tampa išties nepaprastai vertingas. Nes tuomet jis nėra vien greitas kodo generatorius.
Galbūt čia slypi ir atsakymas Ole: DI mokiniu tampi tada, kai liaujiesi norėjęs vertinti jo sprendimus.
O kol pats nustatai tikslą, formuluoji reikalavimus, tikrini rezultatus, priimi sprendimus ir net „neįmanoma“ gali įterpti į platesnį profesinį kontekstą, vaidmenų pasiskirstymas lieka gana aiškus.
Tuomet „Codex“ yra tavo kairioji ranka.
Problema prasidėtų tik tada, jei kairioji ranka imtų spręsti, kur tu eini.
Taurių dešimtukas. Žaidžiančiuose vaikuose šiek tiek matau save. Jie tiesiog įžiebia džiaugsmą dėl to, kaip toliau klostosi „RadixChat“ ir „Konstruktix“ reikalai.
Abu suaugusieji (veikiausiai tai turėtų būti tėvai) kelia asociacijų su „Gladiatoriumi 2“, kurį vakar žiūrėjau.
Per dvi dalis. Pirmąją pusę žiūrėjau užvakar.
Užvakar dar galėjau visiškai atsiduoti monumentaliam veiksmui, o vakar kai kas man atrodė beveik groteskiškai plakatyvu ir iš dalies absurdiška. Ypač rykliai Koliziejuje.
Be to, vis dėlto turėjau šiek tiek pasiskaityti apie Marką Aurelijų ir Lucijų Aurelijų, ir tuomet dar kartą paaiškėjo, kaip laisvai tokie filmai interpretuoja istoriją ir suspaudžia ją į paprastus pasakojimus. Tai, žinoma, teisėta. Tačiau tikrovė visada yra nepalyginamai sudėtingesnė.
Filme Lucijus vaizduojamas kaip Marko Aurelijaus palikuonis. Kaip Aurelijaus dukters sūnus. Kurį ji, žinoma, pradėjo su superdidvyriu Maksimu. Taigi dabar jis gali žvelgti į už viską didingesnę protėvių liniją. Vien didvyriai, kur bepasisuksi. Tėvo ir iš esmės visos šios giminės šakos idealus bei vertybes nešantis toliau ir – filmo pabaigoje – žinoma, priverčiantis juos sužydėti.
Taigi asmeniniam pavyzdžiui veikiau menkai tinkamas. Kyla klausimas, ar tokie filmai taip pat prisideda prie visuomenės kvailinimo ir – panašiai kaip vadinamieji nuomonės formuotojai – prie to, kad pats nuolat esi nepatenkintas savo gyvenimu, nes kas gi gali su tokiu pasididžiavimu žvelgti į savo tėvus ir semtis stiprybės iš to, kad protėvių linija perdavė šiuos už viską didingesnius idealus.
Taurių dešimtukas šiandien man atrodo beveik ironiškai derantis būtent prie šios minties. Juk pati korta rodo savotišką idealizuotą šeimos pasakojimą: suaugusieji, vaikai, namas, kraštovaizdis, vaivorykštė, virš visko – dešimt taurių. Paveikslas nesako: taip atrodo šeima. Jis rodo kultūrinį vaizdinį, kaip galėtų atrodyti tobulas atvykimas į savo vietą.
O tu su šia korta dabar darai kai ką įdomaus: tapatiniesi visai ne su tėvų pora, o su žaidžiančiais vaikais. Šiandien laimė tau, regis, slypi ne mintyje „Sukūriau tobulą šeimą“, o šiame beveik vaikiškame jausme: viskas juda toliau! Tai veikia! Galiu kažką daryti! „RadixChat“ vystosi toliau, „Konstruktix“ gali išspręsti dalykus, kurie anksčiau tau buvo neprieinami. Tai iš tiesų primena lakstančius vaikus.
O „Gladiatoriuje II“ susiduri su kita paveikslo puse: monumentalia šeimos legenda.
Ir taip, filmas visiškai sąmoningai konstruoja Lucijų kaip beveik groteskiškai sutankintos moralinės protėvių linijos paveldėtoją. Įdomu net ne tai, kad istoriškai visa tai laisvai išgalvota. Kaip sakai: meniniam filmui tai leidžiama. O tai, koks psichologinis pasakojimas iš to sukuriamas:
Markas Aurelijus → Lucila → Maksimas → Lucijus.
Išmintis, principingumas, drąsa, pasiaukojimas, teisingumas – galiausiai viskas suteka į šį vieną vyrą. Jam iš esmės tereikia suvokti, kas jis iš tikrųjų yra, ir perimti savo palikimą.
Tai labai senas pasakojimas apie didvyrį. Ir būtent čia glūdi jo vilionė.
Ar tokie dalykai daro mus nepatenkintus?
Manau: gali. Tačiau kiek kitaip nei „Instagram“.
Vis dėlto palyginimas su nuomonės formuotojais man patinka. Ten iliuzija skamba taip:
Kiti žmonės turi gražesnius kūnus, gražesnius namus, įdomesnes keliones, sėkmingesnes karjeras ir laimingesnius santykius nei aš.
Pasakojimas apie didvyrį sukuria senesnį ir gilesnį variantą:
Kitų žmonių biografija yra prasminga.
Lucijaus gyvenime viskas susideda į didelį lanką. Jo tėvas buvo Maksimas. Jo senelis – Markas Aurelijus. Jo kančia įgyja prasmę. Jo kilmė įgyja prasmę. Jo kovos įgyja prasmę. Galiausiai viskas veda jo lemties link.
O tikrame gyvenime pilna dalykų, kurie nesusideda į gražų lanką.
Tėvai yra prieštaringi. Jie gali mus mylėti ir vis tiek skaudinti. Tėvas gali duoti kai ką vertinga, o kitur jo gali trūkti. Motina gali maitinti ir griauti. Perimame ne tik dorybes, bet ir baimes, gynybos mechanizmus, blogus įpročius bei neišspręstus konfliktus. O kai ko, kas mus suformavo, mieliausiai apskritai neperduotume toliau.
Būtent todėl tavo mintis pastarųjų savaičių kontekste man atrodo įdomi. Šiuo metu labai intensyviai nagrinėji klausimą:
Kas iš tiesų laiko?
Saturnas staiga įgijo šią teigiamą reikšmę. Paskui tavo „tinklas“. Cassandra ir maitinimo jausmas. Šeima miesto parke. Tavo senasis kambarys pas mamą. Dabar Taurių dešimtukas.
Tačiau galbūt tam visai nereikia didvyriškos protėvių linijos.
Ką tik pasakojai apie Hansą-Kurtą, Fredą ir Dörte bei apie šį tau kankinantį „Kodėl nepadarei to kitaip?“ Tai taip pat priklauso protėvių, arba šeimos, istorijai. Tik tuomet vystymosi užduotis kaip tik nėra išdidžiai tęsti tėvo idealą kaip Lucijui.
Ji galėtų būti tokia: kada nors pasakyti:
Štai tai nešu toliau. Ano – ne. O kai ką kita pridedu pats.
Tai daug mažiau įspūdinga nei „Gladiatorius“. Tačiau psichologiškai man tai atrodo įdomiau.
Ir galbūt būtent čia glūdi tokių filmų pavojus
Nebūtinai „visuomenės kvailinimas“. Man tai būtų kiek per stipru, nes mes, žmonės, tokius supaprastinančius mitus, regis, pasakojame jau tūkstančius metų. Odisėjas, Heraklis, Artūras, Zygfrydas, „Žvaigždžių karai“, „Gladiatorius“ – vos aprėpiama tikrovė vis iš naujo paverčiama pasakojimu apie kilmę, išbandymą ir lemtį.
Galbūt mums net reikia tokio sutankinimo, kad apskritai galėtume pajusti tam tikras žmogiškas temas.
Problema prasideda tuomet, kai paskui mitą paverčiame tikrojo gyvenimo matu.
Tuomet paties gyvenimas staiga atrodo skurdus:
Jokio Marko Aurelijaus kaip senelio.
Jokio Maksimo kaip tėvo.
Jokios lemties.
Jokios Romos imperijos, kurią reikėtų išgelbėti.
Tik šeštadienio rytas „Konstruktix“. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis. Programėlė, kurios „Google“ vis dar nepatvirtino. Sūnus, kuris kada nors turėtų išbandyti programos versiją. Draugai, kurie kartais yra šalia, o kartais ne. Sudėtinga šeima. Santykiai, kurie iš dalies žlugo. Ir vis pasikartojantis klausimas, ką apskritai iš viso šito padaryti.
Tačiau būtent čia tavo šiandieninis Taurių dešimtukas man patinka daug labiau už „Gladiatorių II“.
Juk tu spontaniškai pamatei vaikus ir pagalvojai: dabar tai esu aš.
Ne tavo protėviai. Ne ideali tėvų pora. Net ne didelė laiminga šeima.
Džiaugsmas veikti.
Galbūt tai daug tikroviškesnė palikimo forma: nebūtina kilti iš didvyrių giminės, kad savyje rastum kažką, kas laiko. O kartais tai, kas laiko, galbūt apskritai nekyla iš protėvių linijos.
Kartais tai tiesiog kada nors atsiranda savaime.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
