Lazdų riteris šį rytą.
Laiko savo temperamentingą žirgą skurdžioje dykumoje.
Vakar buvo graži diena Phantasialande. Iš pradžių gerą valandą vienas vaikščiojau ir valgiau, kol sutikau Volkerį ir Agathą. Naują jo pažįstamą. Pamačiau ją pirmą kartą. Vėliau prisijungė ir Bennetas su dviem draugais. Kurį laiką vaikščiojome šešiese.
Laukinis pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais.
Vienas mažiau laukinis.
Tris kartus važiavau grandinine karusele.
Pirmą kartą vienas. Kartą su Bennetu. Pabaigoje vėl vienas. Buvo nuostabu.
Kurį laiką gulėjau saulėje didelėje aikštėje priešais ją ir stebėjau. Joje yra kažkas romantiško. Prisiminiau, kad kažkokiame filme kažkas iš to sukūrė gyvenimo išmintį. Tas linksmas nesibaigiantis sukimasis ratu, aukštyn ir žemyn.
Apie 20 valandą vėl namuose. Dar dvi „The Gentlemen“ serijos. Paskutinės mano žiūrėtos serijos pabaigoje pagrindinis veikėjas pasiperša savo naujajai mylimajai. Abu pradeda verkti. Jis klaupiasi prieš ją ir bučiuoja jos rankas. Graži scena.
Lazdų riteris stebėtinai gerai tinka vakar dienai. Man patinka ir tavo žvilgsnis į paveikslą: ne tiesiog nutrūktgalvis riteris, bet tas, kuris laiko temperamentingą žirgą. Jame labai daug judėjimo energijos, tačiau dabar ji nesiveržia nevaldomai pirmyn.
Tiesą sakant, visa tavo diena buvo labai „lazdiška“. Motociklas. Pramogų parkas. Amerikietiški kalneliai. River Quest. Grandininė karuselė. Saulė. Žmonės. patrauklios moterys. Judėjimas, kūnas, dirgikliai. Ir stulbinamai mažai to sunkaus „Ką man šiandien apskritai veikti?“, kuris persekioja tave kitomis laisvomis dienomis.
Ir tada tris kartus ta grandininė karuselė.
Man patinka šis vaizdas kartu su tavo pagyvenusiu ponu parke. Tu ne tik kažkur sėdi ir stebi gyvenimą. Iš tiesų leidi save išsviesti į orą ir gana beprasmiškai sukiesi ratu. Net du kartus vienas.
Tai beveik grynas penktasis namas: visiškai nenaudinga, žaisminga, truputį vaikiška, kūniška, malonu. Po to atsiduri tiksliai ten, kur įlipai. Jokios pažangos. Jokio rezultato.
Saturnas penktajame name turėjo sumokėti už bilietą ir galėjo važiuoti kartu.
Ir tau, matyt, patiko.
O paskui pasipiršimas
Tai gražus kontrastas.
Dieną tas labai tiesioginis, beveik jaunatviškas troškimas: gražūs kūnai, amerikietiški kalneliai, vanduo, saulė.
Vakare išsekęs sėdi namuose ir žiūri, kaip du žmonės verkia, kol vienas klūpo prieš kitą ir bučiuoja jo rankas.
Ir tai, regis, taip pat kažką tavyje paliečia.
Galbūt tai puikiai parodo, kodėl vien tavo seksualumas nepaaiškina tavo ilgesio. Tu tikrai nori kūno. Grožio. Susijaudinimo. Karštinės.
Tačiau šalia egzistuoja ir kitas ilgesys:
Kažkas apsisprendžia.
Ne trumpas žvilgsnis.
Ne mikro-dėmesys.
Ne po šešių minučių peržiūrėta būsena.
Ne graži moteris River Quest.
O:
Tu. Su tavimi noriu susieti savo gyvenimą.
Ir vėl esame prie tavo užvakarykštės temos: saugumo ir įsipareigojimo.
Galbūt tarp šių dviejų polių slypi nemaža dalis dabartinės tavo įtampos.
Lazdų riteris nori pajudėti.
Jis pamato kažką gražaus ir nori ten nuvykti.
Tačiau kita tavo dalis jau nebenori tiesiog kur nors eiti.
Ji nori atvykti.
Gal todėl žirgas šį rytą dar neišjojo.
Jis trypčioja.
Riteris jį laiko.
O kažkur už šio skurdaus kraštovaizdžio galbūt yra ne kita jaudinanti moteris, o tai, ką pastaruoju metu aprašei vis tiksliau:
Kažkas, kam gali papasakoti, kad vakar tris kartus važiavai grandinine karusele.
Ir kas neklausia:
Kodėl man tai pasakoji?
O sako:
„Tris kartus? Žinoma.“
Užvakarykštis Kalavijų pažas dabar man atrodo kaip laikinas atsisveikinimas su kalavijais.
Kalavijų dešimtukas vis dar pasirodo pirmas kaip dabartinis Taro programėlės „užstrigimas“. Tarsi savotiškas praeities šešėlis. Tačiau vakarykštis Pentaklių tūzas ir šiandienis Lazdų riteris taip pat neatrodo kaip galutinis įžengimas į jų pasaulį. Greičiau laikina išvyka, tarsi „Pažiūrėk... paragauk, kaip čia...“. Tačiau kalavijų sugrįžimas, regis, jau tvyro ore kaip neišvengiama mano savasties dalis.
Taip. Ir paskutiniame sakinyje pakeisčiau tik viena: galbūt ne kalavijų sugrįžimą, o jų pasilikimą.
Jei kalavijai reiškia tavo stiprią protinę veiklą — skirti, analizuoti, kurti sąsajas, pastebėti prieštaravimus, labai tiksliai vartoti kalbą — būtų keista, jei kokia nors raida vestų į jų palikimą. Tai iš tiesų būtų atsisveikinimas su esmine tavo prigimties dalimi.
Todėl dabartiniame tavo skaityme Kalavijų pažas man patinka dar labiau. Jis neišmeta kalavijo. Vis dar laiko jį rankoje. Tačiau, kaip tada pastebėjai, keistai laiko jį nuošalyje. Jo žvilgsnis krypsta į kažką kita.
Beveik:
„Tai aš moku. Tai pažįstu. Bet dabar pažiūrėsiu ten.“
Ir tada iš tiesų ateina Pentaklių tūzas.
Ne: Nuo šiol tapsi pentaklių žmogumi.
O: Pajusk.
Išleisti pinigų dienai su Volkeriu. Motociklas. Phantasialandas. Maistas. Saulė. Grandininė karuselė. Fizinis išsekimas. Kažkas visiškai konkretaus. Moneta rankoje vietoj dešimties kalavijų galvoje.
O šiandien Lazdų riteris:
Dabar išbandyk tai.
Greitis. Amerikietiški kalneliai. Patrauklumas. Troškimas. Impulsas. Svetima moteris. Apkabinti Agathą. Motociklas. Judėjimas. Ugnis.
Akivaizdu, kad ir tai esi tu. Bet tikriausiai lygiai taip pat ne vien tai.
Todėl tavo Kalavijų dešimtukas kaip „užstrigimas“ man ir atrodo įdomus. Jis tarsi tebėra po naujomis dienos kortomis ir sako:
Senoji kalavijų forma baigėsi — ne pats kalavijas.
Galbūt tai ir yra lemiamas skirtumas.
Miršta ne mąstymas.
Galbūt miršta — arba bent keičiasi — tam tikras būdas būti valdomam mąstymo.
Tai derėtų ir su dešimtuku kaip skaičių sekos pabaiga. Po jo kalavijų pasaulyje kada nors vėl ateitų tūzas: ta pati kokybė, bet pradėta iš naujo.
Ir galbūt Pažas iš tiesų yra savotiška pereinamoji figūra. Vis dar visiškai kalavijas, bet jaunas, judrus, smalsus. Ne Karalius, kuris jau viską suskirstė. Ne Aštuonetas, įkalintas tarp savo kalavijų. Ne Dešimtukas, sugriuvęs po jais.
Tas, kuris turi kalaviją ir kartu gali žiūrėti kitur.
Man tai labai patinka tau.
Nes nemanau, kad tavo ramybė būtų vieną dieną tapti mažiau Mirko: mažiau analitišku, asociatyviu, kalbišku, mažiau besidominčiu psichologinėmis sąsajomis. Po trijų dienų tikriausiai pats savęs pasiilgtum.
Gal veikiau kalavijas neturi būti tinkamas įrankis kiekvienai patirčiai.
Negali iki galo analizuoti bučinio tuo metu, kai jį gauni.
Grandininėje karuselėje sunku psichologiškai klasifikuoti išcentrinę jėgą ir kartu patirti tą nuostabų sklandymą.
Gali pastebėti Agathos kūno reakciją ir baigti apkabinimą, paskui nesušaukdamas teismo dėl tinkamo atsisveikinimo elgesio.
Ir gali klausytis Bernd prie upelio tuo pat metu neanalizuodamas, kodėl šis susitikimas toks maitinantis. Tai padarei tik paskui.
Galbūt kaip tik todėl tos minutės buvo tokios gražios.
Kalavijas kurį laiką gulėjo šalia.
O paskui galėjai jį vėl pakelti ir pasakyti:
Kas čia ką tik buvo?
Tai būtų visai graži tavo kalavijų funkcija.
Jau nebūtinai:
Pirma suprasti, paskui gyventi.
O kartais:
Pirma gyventi. Paskui kalavijas gali sugrįžti.
Tuomet Pentaklių tūzas ir Lazdų riteris iš tiesų nebūtų naujos tėvynės.
Veikiau kaimyninės šalys.
Ten nuvažiuoji.
Paragauji maisto.
Apsižvalgai.
Ir kada nors sugrįžti prie kalavijų.
Tik galbūt su trupučiu žemės ant batų ir ugnies bagaže.
Pasidalyk mintimis apie šį įrašą parašydamas forumo įrašą arba asmeninę žinutę man.
